Čekija autostopininko akimis

Taigi kelionė prasidėjo. Automagistralė Klaipėda - Kaunas ties Jakų žiedu. Ilgai nelaukus sustoja pirmas vairuotojas. Toliau Kaunas, Marijampolė, Kalvarija, sudiev Lietuvėle... Narystės ES pranašumus pajunti išsyk. Jokių eilių pasienyje, tik žvilgsnis į pasą, į tave, ir - laimingo kelio. Štai jau Lenkija. Ši šalis niekada nebuvo autostopininkų mėgstama, tad tikslas, kuo greičiau ją "kirsti" pasiektas po paros. Pagaliau Čekija, kuri pasitinka vaizdingomis kalvomis, šieno kupetomis ir "Pilzner" alaus reklamomis.

Čekijoje autostopininkų tikrai nemažai, kadangi šalis gana saugi, o čekai tikrai draugiški. Neteko sutikti čeko, kuris būtų atsakęs padėti turistui su kuprine rasti teisingą kelią. Kai pasimetėme vienoje iš stočių, tai ne tik parodė, kuris traukinys kur vyksta, bet net į tinkamą vagoną įsodino. Beje, keliauti traukiniais tikrai patogu: labai išplėtota geležinkelių sistema, pigu, o traukiniai visi elektriniai. Be traukinių čekai keliauja autobusais "Karosa". O "Škoda" - tiesiog nacionalinio pasididžiavimo automobilis. Jų įvairovė stebina ir kolekcionieriai tikrai rastų kuo papildyti savo kolekcijas. Tik derėtis su čekais sunku.

Tik įvažiavęs į Čekija, pajunti aukštesnį šalies gyvenimo lygį nei kaimyninėje Lenkijoje, kur teko matyti pakelės užeigų, įsikūrusių senuose MAZ autobusuose. Atrodo egzotiškai ir taip "komunistiškai". Taip pat jaučiama ir kaimyninės Vokietijos kultūros įtaka: raudonų plytų namukai dengti čerpėmis, tvarkinga aplinka, lėtesnis darbo tempas. Šeštadieniais visos parduotuvės dirba tik iki 11:30. Apsipirkinėjama retai, bet tiek kad užtektų savaitei. O kad esi Čekijoje, gali suprasti iš daugybės "Pilzner" ir kitokio alaus reklamų prie kavinių, barų viešbučių ir kur tik yra laisvos vietos. Beveik kiekvienas didesnis miestelis turi savo "bravorą", ir čekai tuo labai didžiuojasi. Išgeriamo alaus kiekiu jie taip pat pirmauja pasaulyje. Kaip tai atrodo, teko įsitikinti stebint čekus, vieną po kito tuštinančius didžiulius bokalus užeigose. Beje jų gėrimo kultūra kur kas aukštesnė nei kitose šalyse postkomunisrtinėse šalyse, taip pat Lietuvoje: daugiausia geriama savaitgaliais, užeigose ar didelėse kompanijose gamtoje ir būtinai su dainomis. Nors čekų dainos lėtos, bet labai garsios ir skambios (kad kalnuose būtų lengviau susišaukti), traukiamos vien vyrų, pritariant smuiku ir tautiniu styginiu "klavesinu"- čekišku instrumentu.

Nustebino ir pakelėse augančių aguonų plantacijos, kurių čia kaip piktžolių - labai gražių. Pasirodo, ir narkomanai "europietiškesni", tad bet kokio "viralo" nevartoja.

Taigi po poros dienų pasiekėm kelionės tikslą. Baskidų kalnynas pasitinka iki 1300 metrų siekiančiomis viršukalnėmis, nuo kurių atsiveria nepaprasti vaizdai. Slėniuose matyti išsibarstę miestelių namų stogai, kaip raudonos dėžutės, bažnyčių varpinės, tarp kurių zuja vos įžiūrimos mašinėlės. Kalnuose, viskas pritaikyta slidinėjimo malonumams, vasarą kuo puikiausiai pasitarnauja pradedantiems alpinistams. Plačiais takais gana lengva be papildomos įrangos užkopti į pačias viršūnes.

Maisto, nakvynės ir kitų patogumų kainos vasaromis čia perpus mažesnės nei žiemą. Dažniausiai ilsėtis po darbo dienos atvyksta vietiniai, panašiai kaip klaipėdiečiai prie jūros, tad kad išgyventų, kambarių savininkai priversti mažinti kainas. Mažose gyvenvietėse beveik kiekvieną savaitgalį vyksta koks nors vietinis festivalis.

Be gamtos grožybių, yra nemažai ir nuostabių kultūros paminklų: senovinių pilių liekanų, medinių kalnų bažnyčių ir pagoniškų alkaviečių.

Tad jei norosi truputi pailsėti, pakeisti aplinką, pakeliauti ir pamatyti tai, ko dauguma vakariečių dar neatrado, prisiminkite, kad Čekija visai netoli. O kur dar daugiau pajusi koks esi mažas ir kokia galinga žemė, jei ne kalnuose.

Praha

Nemažai lietuvaičių čia jau lankėsi, nemažai gyvena, dirba. Tad nutariau ir aš aplankyti šį garsų savo istorija ir architektūra karalių mietą ir pažvelgti kuo žmonės gyvena po įstojimo į Europos šeimą.

Prahoje gyvena daugiau nei 1 mln. gyventojų. Gražiausias yra centras, kuris suskirstytas į 5 senovinius miestus: Prahos pilį ir Hradčadų rajoną, Senamiestį, Žydų kvartalą, Mažąjį miestą ir Naujamiestį, kuris anaiptol visai ne naujas.

Senamiestį nuo Pilies skiria Vltavos upė. Kiekviena miesto dalis savita ir turinti išskirtinių bruožų.

Be galo daug įvairiausių architektūrinių stilių bažnyčių, įspūdingo interjero ir puošybos vienuolynų, žymių pastatų, skulptūrų, bareljefų, muziejų ir galerijų. Kad viską nupasakoti prireiktų knygą parašyt. Tačiau yra keletas populiariausių žymybių.

Karolio tiltas, stebinantis skulptūrų gausa ir mistiškumu. Šv. Judo Nepomuko skulptūra net blizga nuo liečiančiųjų rankų, mat tikima, kad palietus išsipildo pasąmonėje glūdintys norai.

Turistų piko metu nusidriekia eilės į Mažojo miesto ir senamiesčio tilto bokštus. O ant pačio tilto net pėdos nėra kur padėti: vieną pusę okupavę prekeiviai, kitą - fotografuojantys japonai.

Senamiesčio įžymybė - Rotušės astronominis laikrodis, prie kurio kas valandą susirenka minios smalsuolių stebėti pro langelį pasirodančios apaštalų procesijos. Giltinė skambina varpu, godumą vaizduojantis turkas vilioja pinigais, o mediniai apaštalai prieina, pasižiūri ir vėl nueina. Vaizdas nepakartojamas. Ir taip kas valandą.

Minias pritraukia ir Parako vartai - milžiniškas juodo akmens bokštas, bei prie pagrindinio įėjimo į senamiestį esantys Savivaldybės rūmai - tikras prabangos, turto ir grožio simbolis.

Pilyje lankomiausia gotikinė Šv.Vito katedra, statyta, gražinta ir vis didinta daugiau nei penkis šimtmečius. Tai tarsi keletas įspūdingų bažnyčių vienoje. Lankantis pilyje nevertėtų praleisti progos užsukti į karališkuosius sodus, kurių čia tikrai nemažai. Tik vienas nepatogumas: viskas mokama ir lankymo laikas ribotas. Nespėjai, - tai tik pro vartų kraštelį stebėk ir varvink seilę, matydamas tokias grožybes.

Žydų kvartale, kur lankytojai pagrinde žydai iš įvairių kraštų, mistiškiausia vieta - senosios kapinės. Paminklas prie paminklo, išraižyti įvairiausiais raštais, net kojai nėra vietos. Stebi ir galvoji: tai kur tada žmonės palaidoti. Beje bilietas į visas žydų rajono lankytinas vietas apie 40 litų, paveiksluoti griežtai draudžiama, o į kai kurias sinagogas ir Žydų rotušę lankytojai neįleidžiami visai.

Mažajame mieste nuostabi vieta pailsėti po ilgo vaikščiojimo yra Kampos sala. O Naujamiestis žavus baroko ir klasicizmo epochos pramonininkų prabangiomis vilomis, kurios dabar paverstos ištaigingais viešbučiais. Visada gyva muzikantais ir šokėjais Vaclovo aikštė.

Tik vakarais vienam vaikščioti čia nepatartina dėl susirenkančių kišenvagių, valkatų, prostitučių bei įvairių linksmybių mėgėjų.

Naktį Prahoje tyko ir daugiau pavojų. Imigrantai iš Ukrainos ir kitų NVS šalių kelia daugiausiai problemų. Smurtiniai nusikaltimai reti, tačiau kišenvagiai savo darbą išmano puikiai. Atidžiau apsižvalgęs pamatai, kad tave nuolat seka ne viena pora akių ir tik laukia, kada prarasi budrumą.

Bet nereikia rodyt sutrikimo, nes šie atvykėliai labai bijo susidūrimo su vietos pareigūnais. Tad, jei kas, tik šūktelk "Pomoc" (pagalbos), ir problemų išvengsi.

Yra ir dar vienas ne itin jaukus naktinis patyrimas - prostitutės. Nuo valkatų apgins, o va nuo prostitučių teks gintis pačiam, mat policija į prostituciją žiūri pro pirštus. Jau temstant pasirodo pirmosios plaštakės (taip pat iš rytų Europos), ir tik girdi "Mister, mister, do you want?". Taigi budrumas visur praverčia.

Nemažai lietuvių pasilieka čia gyventi ir darbuotis. Teko stebėti, kaip miestas bunda sekmadienio ryte. Pirmiausiai miestelėnai atidaro langus, į pakampius išlandžioja valkatėlės. Valandėlei suvažiuoja milžiniška valytojų brigada, po jų pasirodo gatvės prekeiviai su savo vežimais. Į aikštę suvažiuoja karietos, turistiniai autobusiukai. Vadeliotojai linksmai "paima po šimtą", ir vėl diena skirta turistams prasideda iš naujo.