Vakarų dykuma tęsiasi iki pat Šiaurės Afrikos kranto ir yra geriau žinoma kaip Sacharos dykuma.
Į rytus, už Sueco kanalo, trikampio forma yra įsiterpusios Sinajaus žemė.
Ši teritorija yra geografinis Rytinės dykumos tęsinys, o panorama čia kinta nuo aukštų kalnų grandinių, tokių kaip Sinajaus kalnas ir Katerinos kalnas (dar vadinamas Gabel Katarina, aukščiausias Egipto kalnas - 2642 m) pietuose, iki dykumos lygumų ir lagūnų šiaurėje.
Karšti ir sausi orai Egipte išsilaiko beveik ištisus metus, išskyrus žiemos mėnesius - gruodį, sausį, vasarį.
Kovą ir balandį nuo dykumų pučia kfamsi - sausas, karštas vėjas, nešantis dulkių debesis. Nepratusiems prie tokių vėjų sunku: burnoje - smėlio skonis, akys ašaroja, net nosimi jauti įkyrų smėlio kvapą.
Ne bet kas dykumoje gali ištverti didelius oro temperatūros svyravimus - nuo nepakeliamo karščio dieną iki geliančio šalčio naktį.
Devynmetė beduinų mergaitė niekada nelankys mokyklos. Dabar jos pareiga padėti šeimai - parduoti kuo daugiau papuošalų, padarytų iš įvairiaspalvių karoliukų
Jei manote, kad dykuma yra neaprėpiami smėlynai, labai apsirinkate. Dykuma - tai smėlis ir akmenys.
Augalija - efemerai, gipsažolių tipo augalai, kulkšnės, pelynai, belapiai krūmokšniai (efedros), druskės.
Tai bespalviai, sudžiūvę augalėliai, kurių važiuodamas džipu ar jodamas ant kupranugario net nepastebi.
Tik po žiemos lietaus dykumoje pražysta įvairiaspalvės gėlės, atželia ir sužaliuoja žolė. Bet vasaros kaitra šias puikias ganyklas greitai išdegina.
Ir vėl didžiuliuose dykumų plotuose viešpatauja dygieji krūmokšniai ir druskės. Labai paplitę chados krūmai su daugybe plonų ir lanksčių šakų - tai kupranugarių mėgstamas maistas.
Ir vis dėlto Arabijos ir Libijos dykumose, nepaisant didelio karščio, yra gyvybės, nes vėjų audros ir lėgis leidžia susiformuoti derlingoms oazėms.
Jos kaip žalios dėmės driekiasi aplink retus dykumoje šaltinius.
Čia auga akacijos, mimozos, miros, tamarindai, eglūnai, figmedžiai, karpažolės; dažni kviečių, kukurūzų, sorų pasėliai.
Didžiausia Egipte yra Sivos oazė, netoli Libijos sienos.
Kupranugaris - didelis šeimos turtas
Kas galėtų gyventi tokiose dykynėse? Visgi gyvena ir sugeba išgyventi klajojantys beduinai. Kitokio gyvenimo jie ir neįsivaizduoja.
Beduinai klajoją po dykumą ir gerai žino, kur smėlynuose yra vandens šaltiniai. Klajokliai puikiai pažįsta dykumą, tik iš jiems vieniems suprantamų požymių smėlyje ir akmenyse suranda naujus vandens šaltinius.
O jei tokioje vietoje sustoja ir kelias dienas toliau nebeina kupranugaris, abejonių nebelieka - reikia kasti šulinį. Kai šulinys išdžiūsta, beduinai traukia toliau.
Šie žmonės neturi pastovios gyvenamos vietos: apsistoja ten, kur patogiau ir kur yra vandens. Jų namai yra surenkami - bet kada galima pernešti kitur.
Pagrindinis beduinų verslas - klajoklinė ir pusiau klajoklinė gyvulininkystė (smulkieji raguočiai, kupranugariai, arkliai). Arkliai - beduinų svajonė, liudijanti savininko turtingumą.
Bet tai dažniausiai ir lieka tik svajonė.
Ypač svarbūs beduinams yra kupranugariai.
Jų pienas ir mėsa vartojami kaip maistas, iš vilnos audžiamos medžiagos viršutiniams drabužiams ir maišams, iš odos daroma avalynė, pakinktai, mėšlas naudojamas kurui.
Pardavę kupranugarių prieauglį ir gyvulininkystės produktus, beduinai gali pirkti datulių, grūdų, pramoninių prekių.
Be to, kupranugaris - "dykumų laivas", transporto priemonė, be kurios beduinai negalėtų kilnotis.
Kupranugarių vilkstinė
Klajoklių beduinų šeimos turtingumą rodo turimų kupranugarių skaičius. Beje, kupranugariai kainuoja apie 700-1000 litų.
Tai labai dideli pinigai Egipte. Beduinai pasakojo, kad geras kupranugaris daiktus mato septynis aštuonis kartus didesnius, nei jie iš tikrųjų yra.
Todėl jie ramūs ir paklusnūs. Ir didelė nelaimė, kai gimusio kupranugariuko regėjimas yra normalus.
Tuomet jo nebaugina aplinka, gyvūnas darosi agresyvus ir jį reikia papjauti.
Beje, jei atvykęs į dykumą netyčia, be šeimos galvos šeicho leidimo įkelsite koją į beduinų kaimelio teritoriją, šeichas pareikalaus sumokėti baudą - už kiekvieną žengtą žingsnį duoti po kupranugarį. Į kaimelį gali įeiti ir baudų išvengti tik pavargęs ir išalkęs svetimšalis. Išeidamas jis privalo palikti žalią lapą - padėką prie kaimelio tvoros.
Svarbiausias augalas Afrikos dykumose - datulių palmė.
Datulės ir kupranugarių pienas - pagrindiniai beduinų maisto produktai.
Datulės pakeičia duoną didžiajai dykumos gyventojų daliai.
Jie išima vaisių kauliukus, suspaudžia vaisius dėžėse ir gauna "pyragus", kuriuos raiko kaip duoną. Ir vis dėlto daugelis vargingų beduinų maitinasi beveik vien tik šviežiu ir rūgusiu labai riebiu kupranugarių pienu.
Nereikia nei mokslo, nei asmens dokumentų
Poilsiaujant Egipte galima apsilankyti ir beduinų kaimeliuose.
Šiaip klajoklių šeimos, gyvenančios dykumose, yra uždaros ir su aplinkiniu pasauliu nebendrauja.
Tačiau arčiau turistinių centrų ar kurortų įsikūrusios sėslios beduinų šeimos mielai priima turistus ir iš jiems teikiamų pramogų nemažai uždirba.
Būdama Sinajaus pusiasalyje pasinaudojau proga nuvykti į Septynių šaltinių kaimelį, kuriame didelė beduinų šeima gyvena apie 20 metų.
Jau kaimo pavadinimas pasako, kodėl šeima tapo sėsli: ji rado vieną iš didžiausių turtų - vandenį, kurį labai vertina ir taupo.
Tačiau turistus vis tiek pavaišina arbata arba moterys atvykusiems iškepa kukurūzinių papločių.
Beje, turistai įleidžiami ne į patį kaimelį, o į šalia esančią oazę, apsodintą pavėsį teikiančiomis palmėmis.
Šios šeimos šeicho pasiteiravome, kiek kaimelyje gyvena žmonių. Įsivaizduokite mūsų nustebusius veidus, kai jis išdidžiai paaiškino: "Mūsų šeimoje yra apie 20 vyrų, neskaičiuojant berniukų, kuriems dar nebuvo surengta tahura". (Tahura - 2-7 metų berniukų apipjaustymo šventė. Tik po to jie laikomi visaverčiais bendruomenės nariais.) O moterys?..
Pasirodo, jos visaverčiais žmonėmis nelaikomos, tad ir neskaičiuojamos... Šeichas tik pasakė, kad kiekviena šeima turi apie 5-10 vaikų.
Šie vaikai niekada nėjo ir neis į mokyklą, niekad neišmoks rašyti ir skaityti.
Beduinams mokslo, kuris nepadeda išgyventi dykumoje, nereikia. Todėl keistai atrodo kaimelyje stovintis trijų aukštų mokyklos pastatas, kurį pastatė Egipto vyriausybė. Į mokyklą beduinai ėjo vos kelias dienas - kol apžiūrėjo naują, keistą ir nepatogų namą.
Beje, prie Hurgados Egipto vyriausybė beduinams prieš keletą metų pastatė visą gyvenvietę, kurioje klajoklių šeimos ištvėrė tik kelis mėnesius. Iškeliavo, o gyvenvietė su visais naujais pastatais liko tuščia
Vaikų pareiga - prižiūrėti gyvulius, padėti mamoms surasti ir pagaminti maisto, iš turistų iškaulyti bakšišo (pinigų), siūlyti pirkti kaime padarytas prekes (išaustus kilimėlius, iš spalvotų karoliukų suvertus papuošalus ir pan.), vesti kupranugarių, ant kurių sėdi irgi turistai, karavanus.
Jau minėjau, kad beduinai neturi pasų. Jie net neskaičiuoja moterų. Tad neįmanoma sužinoti, kiek šios arabų genties atstovų gyvena visame Egipte.
Manoma, kad vien Sinajaus pusiasalio dykumoje jų yra nuo 500 tūkstančių iki vieno milijono.
30 procentų - kurčnebyliai
Beduinų papročiai lietuviams sunkiai suprantami. Pavyzdžiui, jau 13-14 metų mergaitės išteka.
Joms pasiperša tos pačios šeimos 16-17 metų vaikinukai.
Po pirmosios vestuvinės nakties jaunikis privalo visam kaimui parodyti suteptą paklodę. Jei paklodė būtų švari, mergaitę užmėtytų akmenimis...
Po vestuvių moterų veidus uždengia hidžabais (musulmonių šydai), kad kiti vyrai nematytų jų grožio ir nepavydėtų. Jei tinkamo amžiaus vaikino ar mergaitės šeimoje nėra, šeichas važiuoja į kitą šeimą tartis dėl vestuvių.
Bet tokie nutekėjimai - labai reti. Manoma, kad dėl giminės kraujomaišos esama daug apsigimimų, tačiau apsigimę naujagimiai dažniausiai neišgyvena.
Beje, apie 30 proc. beduinų yra kurčnebyliai.
Medikai sako, kad ši liga paplitusi ne dėl kraujomaišos, o dėl blogų oro sąlygų ir nesirūpinimo vaikais.
Naujagimiai, kūdikiai ir vaikai nuolat serga nosies, ausų ir kvėpavimo takų ligomis, nes jų niekas nesaugo nuo dykumoje pučiančių vėjų.
Beduinų namai - irgi skersvėjų perpučiamos pašiūrės, padarytos iš palmių lapų ar kartono ar faneros lakštų.
Tokioje pašiūrėje yra virtuvėlė ir miegamasis.
Visi kiti darbai atliekami jau už pašiūrės sienų.
Ir taip skurdžiai gyvenančių, galatėjomis (vyrų ir moterų apdarai, panašūs į sukneles) apsitaisiusių visų beduinų veiduose visada šviečia nuoširdi ir laiminga šypsena...
Rašyti komentarą