Automobiliu per Kuršių neriją: Rasytėje ir Šarkuvoje (4)

Sunykęs, apleistas, nešvarus miestelis, nė iš tolo nepanašus į pajūrio ar Užmario kurortą. Gatvės taip pat neįsivaizduojamai išdaužytos, nuo Užmario pusės matyti vaiduokliškų gamybinių pastatų, surūdijusių žvejybinių laivelių. Ir pats rusiškas gyvenvietės pavadinimas nurodo, kad žvejybos verslas čia pažįstamas. Tačiau visas miestelis palieka didelio, apleisto žvejybos kolchozo įspūdį.

Jeigu ne skirtinga nei kitur Kuršių nerijoje gamta, Rasytės veido nebūtų galima nė prisiminti. Užmario žemė Kuršių nerijoje beveik visur užklota smėlio, bet aplink Rasytę juodžemio sluoksniai išeina į žemės paviršių. Prieškario laikais gyventojai čia vertėsi ne tik žvejyba, bet ir žemės ūkiu. Tarp apaugusių smėlio kalvų ir miškų plotų čia matyti buvus ir javų laukų, pievų, tebėra užsilikusių pelkių ir liūnų. Rasytės vietovė dokumentuose minima 1372 m., pilis statyta 1403. Šiandien turistui didžiausia Rasytės įžymybė - šalia kelio, prie įvažiavimo į miestelį, pastatyta atvira, sezoninė užkandinė, vietinių vadinama "traktierium", kur galima daugiau mažiau prieinamomis sąlygomis užkąsti ir atsigerti. Pačiame miestelyje nieko panašaus nėra.

Patogumai - riboti ir nepigūs

Rasytėje suradome vadinamuosius poilsio namus, kur bandėme laimę gauti nakvynę. Pastatas Stalino laikų architektūrinio stiliaus, iš paviršiaus mėlynai padažytas, viduje - remonto nematęs daugybę metų.

Iš karto trenkė slogus kvapas, kokį skleidžia daug metų eksploatuoti ir tik paviršutiniškai prižiūrimi miegamieji minkšti baldai: toks švelnus rūkalų, šlapimo ir chlorkalkių mišinys. Kambariuose - po dvi arba po keturias kušetes, greta - naktinės spintelės, kiekviename - dar ir po rūbų spintą.

Aštuonis ar dešimt kambarių jungiančio koridoriaus gale - bendri patogumai: dušas ir tualetas įrengti toje pačioje patalpoje, tik prausimosi erdvė atitverta mūrine sienele. Aitrus nevaržomai naudojamų chlorkalkių kvapas iš karto užgožė nosį.

Už šiuos patogumus buvo paprašyta apie 20 Lt už naktį vienam žmogui. Vadinasi, mums keturiems naktis šiuose apartamentuose būtų kainavusi 80 Lt. Nakvynę už 20 Lt, tik be aukščiau aprašytų kvapų, galima gauti ir Nidoje. Tad apie kokį pigų poilsiavimą rusiškoje Kuršių nerijoje būta kalbų, man liko neaišku.
Padėkojome administratorei už supažindinimą su siūlomomis paslaugomis ir išvykome toliau.

Susisiekė jūra su mariomis

Pavažiavę 23 km privažiavome Šarkuvą (vok. Sarkau), dabartinį Liesnoj. Ilgas miestelis, įsikūręs ypač siauroje Kuršių nerijos vietoje, buvusioje saloje.
Abipus Šarkuvos esančios pelkėtos žemės įdubos liudija, kad ten kadaise susisiekė jūros ir marių vandenys. Čia yra ir viso Užmario siauriausia vieta - vos 400 m sausumos. Istoriniai įrašai liudija, kad dar 1830 m. jūros bangos smarkios vėtros metu ritosi per tas įdubas. Smėlio kopos ir šiandien tose vietose palyginti žemos, siekia vos 10-20 metrų nuo jūros paviršiaus.

Istoriniuose šaltiniuose Šarkuva minima nuo 1497 m, bet ji silpnai vystėsi. Greta žvejybos vietos gyventojai vertėsi ir varnų gaudymu (vok. Krahebieter). Padėtis pagėrėjo (kaip ir kitiems Kuršių nerijos žvejų kaimeliams), kai XX a. pradžioje garlaiviais pradėjo čia atvykti vasarotojai.

Aptvarkytos valdos - už mūrinių tvorų

Šiandien Šarkuvoje naujų pastatų kur kas daugiau negu Rasytėje, nekalbant jau apie Pilkopę. Miestelio viduryje šalia pagrindinio kelio pastatytas netgi modernus viešbutis veidrodiniais langais. Iškabintos reklamos vokiečių kalba liudija, kad jis, matyt, susilaukia ir turistų iš Vokietijos.

Užtikome miestelyje ir daugiau didelių, suremontuotų ar naujai statytų namų, bet visi jie, kaip tai, pasirodo, būdinga čionykščiams papročiams, aptverti aukštomis, neperžengiamomis sienomis.

Nors čia taip pat radome daugiau ar mažiau pakenčiamai atrodančių poilsio namų bei aptvarkytų privačių valdų, tačiau bendras Šarkuvos vaizdas vis dėlto liko gana nesimpatingas. Netvarka, apsileidimas, architektūrinės vienovės ir projektuotojų estetinio skonio stoka, elementarių turistui būtinų patogumų stygius palieka atgrasų įspūdį, kuris nežadina jausmų bent artimiausiu metu čia vėl kada sugrįžti.

Susirasti nakvynę - nepigu

Nakvynės teko ieškoti jau Krante (vok. Cranz) arba Zelenogradske, kurį pasiekėme jau temstant.

Prieš pat Krantą pravažiavome dar vieną kareivių saugomą patikrinimo postą, kuriame tačiau niekas mūsų nestabdė ir dokumentų netikrino, nors šalikelėje matėsi sustatyta keletas automobilių, kurių vairuotojai su keleiviais kažką aiškinosi.
Krante į akis pirmiausiai krito tos pačios duobėtos gatvės - centre greičiau kaip 20-30 km per valandą greičiu važiuoti negalima, nepaisant to, kad miestelis maždaug Šilutės dydžio. Čia jau buvo galima rasti viešbučių, tad nieko nedelsdami ėmėm ieškoti nakvynės.

Labiausiai išreklamuotame viešbutyje "Baltijskaja Korona" (Baltijos karūna - rus.) vietų nebuvo, nors už vienvietį kambarį buvo reikalaujama 175 Lt, o už dvivietį - 220 Lt. Savo patogumais jis nepranoko 2-3 žvaigždučių klasės. Dar dviejuose viešbučiuose, kur kainos buvo nuosaikesnės, o patogumai sovietinių laikų Likėnų sanatorijos lygio, laisvų vietų taip pat nebuvo.