Automobiliu per Kuršių neriją. Krantas: žlugusios civilizacijos vasarvietė (6)

Priėjome pagaliau pajūrio krantinę, tačiau jokios kavinės taip ir nepastebėjome. Neabejojau, kad prie jūros bent kokią užkandinę vis tiek surasime.
Bet tai buvo galvojimas žmogaus, šiek tiek jau atitrūkusio nuo sovietinės realybės. Atmintis vis dėlto yra trumpa, ir reikia ryškių pergyvenimų jai susigrąžinti. Pasivaikščiojimas betonine Kranto arba Zelenogradsko pajūrio krantine ano gyvenimo prisiminimus natūraliai gražino.

Praėjome ja nuo pradžios iki pabaigos - turbūt daugiau kaip 1 km - ir neįtikėtina: jokios kavinės, jokios užkandinės, net jokio kiosko, kur galėtum nusipirkti kokią spurgą, gaivinančiųjų gėrimų ar bent ledų porciją. Nors rytas buvo dar gana ankstyvas (apie 9 val.), tačiau oras - gražus, šiltas, tad paplūdimy jau kaitinosi poilsiautojai.
"Koks ribotas pasirinkimas Kranto vasarotojams, palyginus su paslaugų bei patogumų pasiūla Nidoje ar Juodkrantėje, nekalbant jau apie Palangą", - pamaniau sau, žvelgdamas į saulės vonias gaudančius žmones, sugulusius ant smėlio siauručiame pliažo ruože, greta tuščios ir šaltos gelžbetoninės krantinės.

Greta paplūdimio promenados - daržovės

Kitoje krantinės pusėje, kiek atokiau nuo pėsčiųjų tako, aptekę metrinėmis žolėmis ir atitverti aukštomis tvoromis, buvo matyti mediniai vokiški pakrantės kurhauzai, apsamanojusiais stogais, atsilupusių dažų sienomis bei langų rėmais, bulvėmis ir kitokiomis daržovėmis apsodintais kiemais.

Tiesą sakant, vienas kitas namelis matėsi remontuojamas, visai ant jūros kranto buvo statomas ir naujas viešbutis, tačiau tai nekeitė bendro nykaus įspūdžio, sunkiai suderinamo su tuo, kokį tikėtumeisi patirti apsilankęs kurorte.
Išvaikščioję pakrantę ir palei ją esančią centrinę miesto dalį, taip ir nesuradome jokios veikiančios užkandinės papusryčiauti. Tiesa, pora "valdiškos" išvaizdos kavinių miestelio gilumoje buvome pastebėję, bet jos taip pat buvo užrakintos ir skelbėsi darbą pradedą tik nuo 10 ar net nuo 12 val.

Valiutos keitykla - turguje

Gal dvidešimt minučių po dešimtos vėl buvome prie tos pačios valstybinio banko valiutos keityklos. Tačiau įstaiga tebebuvo užrakinta ir jokių paaiškinimų kada pradės ir ar pradės veikti nebuvo. Rusiškų rublių reikėjo ne tik pusryčiams, kurių jau per dvi valandas nesėkmingai ieškojome, bet ir naujai fotojuostai, nes senąją jau buvau išfotografavęs.

Užsukau į nedidelę parduotuvę. Už litus filmos man vis dėlto nepardavė, tad ėmiau aiškintis ar yra kitas banko skyrius, kur galėčiau išsikeisti pinigų. Arba gal yra netoliese bankomatų, priimančių Visaelectron arba Maestro korteles.

Dėl kortelių - nesuprato apie ką kalbu, o dėl banko paaiškino, kad kito nėra. Tačiau nustebo, jog noriu ten keistis pinigus: "Ten juk žymiai blogesnis kursas!".
O kur kursas yra geresnis? "U valiutčikov" (Pas valiutininkus - rus.) - nedvejodama atšovė ir ėmė aiškinti kur juos rasti. O jie, pasirodo, veikia prie pat banko, už 50 metrų įsikūrusiame miesto turguje.

Nepalaikė partneriu

Ne todėl, kad ten "geresnis kursas", bet kad kitur negalėjau pinigų išsikeisti, nužingsniavau į turgų. Pasijutau herojumi iš Ostapo Benderio draugijos.
"Kur čia galima išsikeisti rublių", - pasiteiravau daugiau ar mažiau švariau apsirengusio žmogaus. "Von tam parenj, dogovarivaisia" (Štai ten vaikinas, derėkis - rus.), - mostelėjo ranka į vaikiną, besisukinėjantį tarp kažkokio pigaus importo perpardavinėtojų.

Vaikinas, kaip atrodė, trisdešimtį jau gerokai perkopęs, bet veržlus, trykštantis energija, trumpai kirpta galva, šilkinėmis sportinio treningo kelnėmis, kurios kažkada buvo skaisčiai mėlynos spalvos, dabar jau negrįžtamai užgožtos įnešioto pilkšvai rusvo apnašo ir pro jį prasimušančių riebalinių dėmių. Judri laikysena, energinga gestikuliacija, pilna jaustukų ir ištiktukų kalba aiškiai liudijo apie savimi pasitikinčią, ekspresyvią, su hanteliais "dirbančią" asmenybę.

Pasidomėjau ar jis maino pinigus. "Kiek reikia, kokia valiuta?" - iš karto prie reikalo stojo užkalbintasis. Sužinojęs, kad noriu išsikeisti 100 litų, matyt, nepalaikė manęs partneriu ir mostelėjo atgal turgaus vartų link: "Idi k molodoi devočke, ana tebe pamožet" (Eik pas jauną mergaitę, ji tau pagelbės - rus.).

Prie įėjimo trypčiojo maždaug jo amžiaus moteris džinsine apranga. Išsitraukė vyrišką, storą nuo banknotų piniginę ir mielai atliko patarnavimą. Išties gavau bene 20 rublių (apie 3 litus) daugiau negu būtų davęs bankas. Palinkėjo sėkmės ir pasiūlė kitą dieną ateiti pasikeisti daugiau.

Pienas - buteliuose nuo limonado

Ta pačia proga apžiūrėjome Kranto turgų. Turgelis nedidelis, daugiausia senučių apstotas, o pasiūla - kur kas skurdesnė nei Lietuvoj sovietų laikais. Nekalbant jau apie prekių kokybę ir jų sanitarinę būklę.

Vienas kitas apvytęs burokas, morka, bulvių krepšelis, ryšulėlis svogūnų, kelios galvutės česnakų... Kelios močiutės pardavinėjo po bryzelį žalios mėsos. Mėsos išvaizda daugiausia buvo tokia, kad reikėtų paieškoti labai neišrankaus katino, kad ja susigundytų.

Ypač nemaloniai atrodė prekyba pienu, kuris buvo išstatytas saulės atokaitoje ir pardavinėjamas plastmasiniuose buteliuose nuo suvartoto pigaus limonado.

Evangelikų-liuteronų bažnyčioje - cerkvė

Išėję iš turgaus klaidžiojome po miestą. Matėme atstatomą raudono mūro protestantų bažnyčią, kurioje buvo įrenginėjama pravoslavų cerkvė. Bokšte jau auksu spindi dvigubas stačiatikių kryžius, viduje, šviežiai išdažius sienas, ardomi pastoliai, kabinamos šventųjų ikonos, tvarkoma šventovės aplinka.

Šiaip ar taip, vis tiek tai žingsnis gilesnio žmogiškumo ir didesnės pagarbos kultūriniam bei dvasiniam paveldui link - anksčiau šioje evangelikų bažnyčioje būta pagalbinių gamybinių patalpų.

Darbas kaip kryžius

Negaudami kur papusryčiauti, užsukome į pašto įstaigą prastumti laiko - parašyti atvirlaiškių pažįstamiems ir taip greičiau sulaukti pusiaudienio, iki atsidarys valgyklos, užeitos pakeliui.

Pašte pasijutau autentiškai sugrįžęs į Brežnevo laikus.

Ankštame kambaryje buvo prisigrūdę daugybė žmonių, išsirikiavusių susirangiusioje eilėje. Jie mokėjo mokesčius, siuntė telegramas, atsiiminėjo ir pakavo siuntinius, tvarkė kitokius reikalus vieni, kitiems garsiai reikšdami savo teises.

Anapus stiklinės pertvaros sėdėjo vos dvi tarnautojos, labai reikšmingais veidais ir didžiai nepatenkintos. Buvo matyti, kad pasirengusios kiekvienu momentu duoti atkirtį pretenzijų kupiniems interesantams.
Per žmones buvo nelengva prisigrūsti prie langelio, kur matėsi už stiklo keli neišvaizdūs atvirukai.

Turėjau neatsargumo paklausti, ar norėdamas nusipirkti kelis atvirukus turėsiu stovėti bendroje eilėje su mokesčių mokėtojais, ar tiesiog galėtų kelis jų man parduoti iš karto, be grąžos davus reikiamą rublių skaičių?

Čia visa susitvenkusi įtampa ir užgniaužtas nepasitenkinimas pašto tarnautojai sprogo ir ji atkakliai pastatė į mane baltas akis: "Aš darbą dirbu, baikite mane trikdyti! Ar nematote kiek žmonių! Maža kas norėtų be grąžos!.."

Apsisukęs dūlinau atgal, mintyse tardamas sau, kad nė pykti ant žmogaus negali: sovietinio palikimo tvarka yra tokia, kad darbas pasidaro kryžius ir pačiai tarnautojai, ir tiems, kurie jos patarnavimų laukia.

Kapinėse - staliukai vodkai ir agurkams

Įspūdį paliko kapinės. Prie daugelio kapaviečių čia įrengti nedideli staliukai. Ant daugelio jų stovėjo tušti ar pustuščiai vodkos buteliai, stiklinės, vienkartinio naudojimo lėkštelėse arba be jų, stačiai ant teracinių stalelių, padėta raugintų ir šviežių agurkų, obuolių.

Neaišku, ar tas pagoniškas paprotys nešti žemiškųjų gėrybių mirusiesiems yra iš pagarbos anapilin iškeliavusiems, pagerbiant jų atminimą tuo, ką patys vertino būdami gyvi, ar tie staliukai padengti tam, kad gyviesiems susidarytų daugiau progų apsilankyti kapinėse ir pakelti taurelę velionio atminimui.

Absoliuti dauguma antkapių ir tvorelių aplink kapavietes - teraciniai, kaip ir staliukai. Retai kur ant paminklo pamatysi pravoslaviško kryžiaus ženklą. Daugiausia iškaltos žvaigždės arba mirusiųjų veidai. Kai kur tiesiog į žemę įkasti paprasčiausi kuolai, prie jų lipnia juosta arba virvele pritvirtintos kartoninės mirusiųjų nuotraukos ir jokio parašo.
Bendras įspūdis - kapinės neprižiūrėtos. Dauguma kapaviečių apleistos, aptekusios piktžolėmis, kai kurio net apšnerkštos. Pakraščiuose matyti šiukšlių ir atliekų kalnai. Tiesa, yra ir sutvarkytų, prižiūrėtų kapaviečių, bet jų - mažesnioji dalis.

Didelis skirtumas nuo lietuviškų kapų, kurie savo apželdinimu, sutvarkymu, rimties nuotaiką žadinančia aplinka primena jaukius ramybės parkus.

Europos rūpestis

Gero pusdienio Kranto kurorte pasirodė visiškai gana susipažinti su vietiniais vasarojimo patogumais, kultūriniu kontekstu ir pasiūla paslaugų, kurios įtikina, kad vykti čionai reikia labai specifinio kontingento keliautojų.

Vakaruose yra populiari kultūrinio turizmo praktika, kai organizuojamos tikslinės kelionės ir ekskursijos į egzotiškus kraštus, istorinėmis ir kultūrinėmis įžymybėmis garsias vietoves, kurios traukia žmones išskirtinai pažintine prasme. Kelionės į Karaliaučiaus kraštą tik šia prasme ir gali būti įdomios: sugrįžti į dingusį laiką, patirti istorijos fiasko patyrusios civilizacijos šaltį, dramatišką likimą žmogaus, atsidūrusio svetimoje žemėje, be savo šaknų.

Pabuvojęs rusiškai administruojamose žemėse, netrunki pajusti mielą jausmą: ši gerai pažįstama "tvarka" tavęs jau nebesaisto, ačiū Dievui, esi čia tik svečias ir pakeleivis. Ir kiek bebūtų netobulas lietuviško gyvenimo susitvarkymas, čia ypač ryškiai pajunti, kaip neįtikėtinai toli jau esame atitrūkę nuo tų, su kuriais dar tik prieš dešimtmetį dalijomės "burlioko prie Volgos", Iljos J. Repino metaforomis kalbant, dalia.

Antra vertus, drauge čia aiškiai pajunti, prieš kokį rimtą išbandymą yra atsidūrusi Europa, įskaitant ir Lietuvą pirmiausia, siekiant rasti modus vivendi su šiuo skurdo, atsilikimo, socialinių bei politinių problemų anklavu. Galime bent tiek ramintis, kad tas rūpestis šiandien yra nebe mūsų vienos, o bendras, visos Europos.