Automobiliu per Kuršių neriją (1)

Prieš įvažiuodamas į rusiškąją Kuršių neriją, porai dienų buvau apsistojęs Juodkrantėje - pasižvalgyti, pasivaikštinėti naująja marių pakrante, pasigėrėti dailiai sutvarkytais, gražiai prižiūrimais kurorto statiniais, akį glostančia tvarką ir švara, jaukiais restoranais ir lauko kavinėmis. Tikriausiai joks kitas Lietuvos miestelis taip nesuklestėjo nepriklausomybės metais kaip Juodkrantė. Apdairiai panaudotos investicijos į šios nedidelės, nė 1000 nuolatinių gyventojų neturinčios, gyvenvietės infrastruktūrą, iš esmės pakeitė buvusio žvejų kaimelio veidą, kuris dar visai neseniai, atrodė, niekuo ypatingu neišsiskyrė. Šiandien Juodkrantė tikras Lietuvos pasididžiavimas, traukiantis žmones čia ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos Europos.

"Ach, das ist schon hier! Und das ist ruhig! Herrlich" (Kaip čia gražu! Ir kaip ramu! Tiesiog puiku! - vok.), - džiaugėsi Juodkrante skulptūrų parke užkalbinta vokiečių šeima. "Ar taip atrodė Juodkrantė ir sovietų laikais",- klausė svečiai ir labai stebėjosi, kad nuostabus atsinaujinimas - tai pastarojo dešimtmečio permainų pasekmė.
Besišnekučiuojant su poilsiautojais iš Aacheno, aikštelėje sustojo didžiulis vokiečių autobusas su priekaba. Keliasdešimt įvairaus amžiaus turistų išlipo iš autobuso, atsidarė priekabą, kiekvienas nusikabino savo dviračius, sėdo ant jų ir nieko nelaukdami išsisklaidė puikiai įrengtais takais marių pakrantėje. Specializuotos ekskursantų grupės, kaip jau minėtoji su dviračiais, liudija apie turistinių maršrutų pastovumą ir krašto, į kurį tokios ekskursijos tampa įmanomomis, patikimumą. Vadinasi, Lietuva tam tikra dalimi jau gali užtikrinti turizmo paslaugų kokybę, kuri tenkina keliautojus iš Vakarų, tad turizmo bendrovėms bei lietuviškajam paslaugų sektoriui atsiveria patikimo ir ilgalaikio bendradarbiavimo perspektyva.

Pasikeitė kurorto veidas

Juodkrantė kaip vasarvietė išgarsėjo jau XIX amžiaus pradžioje. Dėl patogių kurortinių sąlygų ir nepaprastai gražios gamtos Juodkrantė visada buvo mielai lankoma turistų - dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jų priimdavo iki 4 tūkstančių.
Įsikūrusi slėnyje aukštų kopų, siekiančių net 40-50 metrų aukščio, Juodkrantė yra antroji pagal dydį Neringos miesto gyvenvietė po Nidos, turinti šiandien apie 800 gyventojų. Prie Juodkrantės yra išlikęs maždaug 3 kilometrų ilgio seno didelio miško ruožas, kuriame auga labai aukštos pušys, kuriančios ypatingą ir išskirtinę šio Neringos kurorto gamtinę aplinką.

Antrojo pasaulinio karo metais Juodkrantė buvo gerokai apgriauta. Pokariniais sovietiniais metais iš dalies atstatyta būdingais to meto standartiniais statiniais, neturinčiais ryšio su krašto istorijos ir architektūros tradicijomis. Kaip kurortą buvusiame uždarame pasienio ruože, Juodkrantę buvo pamėgusi sovietų kariuomenės, KGB ir kompartijos grietinėlė. Miestelio kapinaitėse gausu paminklų su rusiškais įrašais ir fotografijomis, kuriose mirusieji įamžinti kariškių uniformomis.

Tos Juodkrantės, kurioje jautei gamtos ir architektūros atotrūkį - nebelikę. Daugelis nebūdingų šiam kraštui pastatų jau perstatyti arba perstatomi pagal tradiciškai susiklosčiusį architektūros stilių, atnaujintos miestelio gatvių dangos, naujai pakloti dailūs, kokybiški šaligatviai, nutiesti dviračių takai. Ypač esmingai Juodkrantės veidą pakeitė šiuolkaikiškai rekonstruota marių krantinė, su greta besidriekiančiu akmens skulptūrų parku bei patogia prieplauka. Ši krantinė, ko gero, yra gražesnė net ir už Nidos, nes naujesnė, moderniau suprojektuota ir įrengta.

Patinka šalis ir žmonės

Poilsiautojų kultūrinio gyvenimo centras - Juodkrantės bažnyčia ir poilsio namai "Ąžuolynas". Bažnyčioje beveik kas vakarą vyksta turiningi gastroliuojančių atlikėjų klasikinės muzikos koncertai, o poilsio namų amfiteatro scenoje lengvesnio turinio pramogos. "Ąžuolynas" yra viena moderniausių Neringos miesto poilsio įstaigų, teikianti plataus profilio turizmo paslaugas. Tiesiai nuo viešbučio įrengtas 1600 m ilgio takas iki jūros.

Poilsis Juodkrantėje nėra pigus. Viešbučiuose naktis kainuoja nuo 40 iki 220 litų. Privačiai pas žmones galima gauti ir už 25 Lt. Čia gausu užsienio turistų, ypač vokiečių ir rusų. Kodėl poilsiautojai renkasi Juodkrantę?

"Pirmiausiai man patinka šalis ir žmonės. Čia nepaprastai gražus kraštovaizdis - miškas, vanduo, saulė ir labai simpatingi žmonės", - sakė Juodkrantėje poilsiaujanti Marine Storm iš Miuncheno.

Gražiausia vieta - Juodkrantė

Tuo tarpu iš Vyborgo miesto (Rusijos Karelijoje) atvykęs Igoris Serpuchovas su šeima Juodkrantėje poilsiauja antrą kartą: "Čia puikus klimatas. Mes atvykome su vaiku, jam čia labai patinka. Puikus aptarnavimas, labai švaru, daug žalumos, gėlių, nuostabus paplūdimys, labai švari jūra". Svečiai iš Rusijos gyvena poilsio namuose dviejų kambarių apartamentuose su virtuve. Kainomis nesiskundžia, sako, kad maisto kainos čia yra net žemesnės nei Rusijoje.

Vokietė Marine Storm gyvena privačiai, pas vietinius žmones, ne poilsio namuose, kaip dauguma vokiečių. Su vietiniais gyventojais susikalba iš dalies vokiškai, iš dalies angliškai, keletą žodžių ji pati pramokusi lietuviškai. Į Juodkrantę visada atvyksta vasarą - liepos ar rugpjūčio mėnesiais.

"Visada atostogauju Juodkrantėje. Pažįstu taip pat ir Nidą. Bet Juodkrantės atmosfera man arčiau širdies. Čia nepaprastai ramu, labai paprasta. Komfortą turiu namuose, čia pasitenkinu kuklesnėmis sąlygomis. Man svarbu pajusti tą gyvą ryšį su gamta, kurio kitur nepatirsi. Juodkrantės miškas yra tiesiog su niekuo nepalyginamas. Juodkrantė, mano nuomone, yra pati gražiausia vieta Kuršių nerijoje", - kalbėjo jau aštuntą kartą Juodkratėje atostogaujanti viešnia iš Miuncheno Mariane Storm.

Vienintelei Lietuvai Rusija - Vakarai

Kaip malonu bebūtų buvę viešėti Juodkrantėje, mano tikslas šį kartą buvo kitas - aplankyti Rusijai priklausančią Kuršių nerijos dalį. Mano smalsumą dar labiau didino tai, kad Kaliningrado sritis šiuo metu yra atsidūrusi Europos politikų dėmesio centre, ryšium su vizų problema, Lietuvai jungiantis į Šengeno erdvę.

Tad atsisveikinęs su Juodkrante, drauge su savo šeima (žmona ir dviem vyriausiomis dukromis), automobiliu išvykau į Rusiją, kitaip tariant, "pasukau į Vakarus). Kaip bebūtų paradoksalu, vienintelei Lietuvai Rusija - taip pat ir Vakaruose, nors visam Vakarų pasauliui Rusija - Rytai.

Nepraėjus nė pusvalandžiui jau buvome prie Nidos pasienio posto ir lūkuriavome eilutėje įvažiuoti į Rusijos Federacijos teritoriją.

Pajutau pagarbą Lietuvos biurokratams

Lietuvos pasienio kontrolę bei muitinės tarnybą pravažiavome greitai ir be nuotykių. Lietuvių tarnautojai pasirodė mandagūs, korektiški, neiešką priekabių ir nereiškią dviprasmiškų užuominų. Visi pasienio formalumai Lietuvos pusėje užtruko vos kletą minučių: mandagi pasienio kontrolės pareigūnė pasižiūrėjo pasus, uždėjo antspaudus, muitininkas atidarė bagažinę ir palinkėjo gero kelio.

Kitaip atsitiko susidūrus su Rusijos pareigūnais. Čia įstrigau gerai valandai. Ir ne vien todėl, kad Rusijos sienos pravažiavimo tvarka pasiliko tokia pat kaip Sovietų Sąjungos laikais - su penkiais patikrinimų kordonais (!), bet ir dėl to, kad rusų pareigūnai, kaip matyti, nesistengia atsikratyti dar N. Gogolio laikais pagarsėjusios neefektyvios biurokratijos ir aikštingos valdininkijos laikysenos: pasipūtimo, nesiskaitymo su interesantais ir jų laiku, įkyraus priekabumo - savotiškos užgniaužto apmaudo formos, - iki išreikalaujamas kyšis. Aišku, šių blogybių yra ir Lietuvoje, ir pas mus užtenka savanaudiškų biurokratų ir kyšelius išmušinėjančių valdininkėlių, tačiau pastaroji mano patirtis Rusijoje labai pataisė nuomonę apie Lietuvos valdininkus.