Alvydas Vizgirda: "Gruzija - ieškantiems to, kas nesensta"

Kaip gruzinai priėmė klaipėdiečius, kokį įspūdį paliko šalis ir ko mes ieškome keliaudami - šio šeštadienio pokalbis su režisieriumi A. Vizgirda.

Gruzija - mirtinas grožis

Ar sklandžiai klostėsi jūsų kelionė?

Viskas buvo sustyguota puikiai. Internetu iš anksto mums atsiuntė salės nuotraukas ir planus. Prieš išvykdami laišku buvome informuoti, kokiame viešbutyje gyvensim, už kiek valgysime pietus, kokiose krautuvėse ir restoranuose gausime 20 proc. nuolaidą, už kiek eurų ar dolerių galėsime įsigyti Gruzijos larį... Kad repetuosime tik atvykę, kitos dienos popietę vėl turėsime repeticiją su anglų ir gruzinų kalbomis paruoštais subtitrais, kad mūsų laukia keturi vadovai, du - festivalio, du - laisvalaikio ekskursijų programos ir kad šiuo metu Tbilisyje - 25 laipsniai šilumos.

Gruzinai mus pasitiko oro uoste. Iš Klaipėdos atvykome septyni. Penkiems ši kelionė buvo pirmoji pažintis su šia šalimi.

PUSIAUKELĖJE tarp Tbilisio ir Kazbegio kaimelio - Ananuri pilis ir šventykla.

Apgyvendino centre, šalia Nacionalinio operos ir baleto teatro, netoli Rustavelio prospekto. Nepatiko tik tai, kad kiekvieną kartą, grįždamas į viešbutį, turėdavau įveikti gana stipriai į kalną kylančią gatvę ir dar užkopti į penktąjį aukštą, - šypsosi. - Taigi kasdien per prievartą mankštinausi. Užtat labai patiko, kad mūsų gatvėje knibždėjo nedidelių krautuvėlių, kuriose be jokio vargo galėjome nusipirkti visko, ko tiktai geidėme: pradedant pagrindiniais gruzinų patiekalais iš miltų ir baigiant dar tarybiniais laikais pamėgtais šios šalies limonadais - "Tarchunu" ir "Kriauše".

Nors po premjeros, kelionės ir bemiegės nakties buvome pavargę, vis tiek vakarieniauti nusprendėme Rustavelio prospekte. Girdėjau, kad per karą su rusais Tbilisyje buvo iškirsta daug medžių, tačiau Rustavelio platanai, laimei, šios liūdnos lemties nesulaukė.

Senąją Tbilisio miesto dvasią pajutau jau važiuodamas autobusu. Nors vienur kitur į akis krito visiškai nauji pastatai, bet mano mylimas miestas savo veido tikrai nepraradęs...

Taigi jūs Gruzijoje buvote ne pirmą kartą.

Jaunystėje buvau šešis ar septynis kartus. Pirmą kartą lankiausi ten būdamas 19 metų. Iškart įsimylėjau šios šalies kalnus, papročius ir dainas. Jos paslaptingumą. Gruzinai sudėtingi, talentingi, neperprantami, neprognozuojamo charakterio... Kai pirmą kartą ten buvau, prisimenu, atsisėdau kavinėje išgerti kavos, netoliese įsitaisė gal dešimt gruzinų - atėjo švęsti. Jie gėrė vyną ir dainavo. Ar esate girdėjusi gruzinus dainuojant gyvai?

Ne.

Būtinai paklausykit. Žvejų rūmuose spalio 29 dieną kaip tik gastroliuos Gruzijos valstybinis dainų ir šokių ansamblis "Kutaisi" - pasinaudokite proga. Tai nepaprasta... Neregėtas grožis. Tokį grožį gali prilyginti tik žmogaus susitikimui su mirtimi: tas pats virpesys, laikinumo pojūtis...

Gruzija yra toks grožis.

Kaip pasikeitė Tbilisis per kelias dešimtis metų?

Europietiškėja. Atsirado naujos architektūros statinių, dangoraižių, tiltų, tačiau išsaugojo senuosius pastatus, senąją dvasią. Senamiestis nėra "išlaižytas". Ir visą naktį pilna jaunimo. Tai irgi labai gražu.

KAUKAZO kalnai... "Ir dabar artimųjų aūlų gyventojai naktimis girdi, kaip užkeiktieji, vilkdami savo auksą į Kazbeko viršūnę, sunkiai alsuoja, verkia ir dejuoja..." (A. Vienuolio "Užkeiktieji vienuoliai")

Man nepatiko tik tai, kad Rustavelio prospekte nebeliko senųjų amatų dirbtuvėlių, krautuvėlių, vietinių vaisių, daržovių, vynų prikrautų vitrinų, gruziniško sidabro parduotuvių... (Viena iš jų gi įkvėpė režisierių Eimuntą Nekrošių ir dailininką Adomą Jacovskį sukurti spektaklio "Pirosmani, Pirosmani..." scenografiją. Atsimenate - per vitriną bėgo vanduo.) Dabar prospektas suprašmatnėjęs, buvusią įvairovę pakeitė veidrodinės "brendinės" parduotuvės. Garsusis 22 aukštų viešbutis "Iverija" virto "Radissonu".

Kuo patraukli Gruzija eiliniam turistui? Ar ten brangu pragyventi?

Patraukli dėl daugelio dalykų, taip pat ir dėl gana mažų kainų. Tbilisyje pilna viešbučių, svečių namų, nėra reikalo net užsisakinėt iš anksto (nebent vasarą). Rustavelio prospekte galima pavalgyti už 7-10 litų.

Tikriausiai aplankėte ne tik Tbilisį?

Mūsų draugai gruzinai pripažino, kad Tbilisis išpuoselėtas, o provincija - gana apleista, tačiau, be abejonės, būtina pakeliauti legendiniu gruzinų karo kelio maršrutu, pamatyti rūstųjį Kazbeką, kuris netoli sienos su Rusija ir kurio aukštis - 5047 m, pamatyti nuostabaus grožio Darjalo tarpeklį... Tiesa, Kazbeko viršūnė dažniausiai skendi sniego debesyse, todėl tik laimingiesiems pavyksta ją išvysti. Mums, deja, nepavyko... Kalno papėdėje įsikūręs Kazbegio miestelis - galutinis gruzinų karo kelio taškas. Visas jo maršrutas nuo Tbilisio iki Kazbegio yra apie 200 km ir vingiuoja per Kaukazo kalnus. Šį kelią nutiesė rusų kareiviai 18 a. pabaigoje, civilizacija jį, žinoma, pakeitė, bet jis vis tiek liko vienas iš įspūdingiausių kelių pasaulyje.

"Jūs mums labai svarbūs"

Kokio lygio buvo Tarptautinis Tbilisio teatrų festivalis, kokiai publikai skirtas?

Festivalis Tbilisio gyventojams ir atvykėliams pristatė pačios aukščiausios prabos aktorių darbus iš viso pasaulio. Jį sudarė pagrindinės tarptautinės programos ir Gruzijos teatrų spektakliai. Iš viso festivalyje buvo parodyta trys dešimtys dramos ir šiuolaikinio šokio spektaklių. Užsienio svečių programoje - J. Mironovo Nacijų teatras ir S. Poluninas (Rusija), Kinijos šiuolaikinis baletas, Turkijos, Suomijos, Lenkijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Vokietijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės, Taivano, Maroko ir kitų šalių teatrai.

TBILISIS. Pilies teatro aktorė senoje Tbilisio gatvelėje.

Dalyvauti šiame festivalyje mums buvo ne tik garbė, bet ir proga pamatyti kitų menininkų vaidinimus, galimybė dalyvauti spektaklių aptarimuose, pasimokyti jauniesiems teatralams skirtose meistriškumo pamokose.

Kurie spektakliai jums pačiam paliko įspūdį?

Maskvos Nacijų teatro "Šukšino istorijos" - senas geras teatras, kokį retai bematome. Taip pat įspūdingas Taivano baletas, Rusijos ir Jungtinės Karalystės "Sniego šou"...

Kaip lietuvius priėmė gruzinai? Kaip scenoje sekėsi mūsų aktoriams?

Teatre mus pasitiko festivalio vadovė ir pasakė: "Jūs mums esate labai svarbūs, ir mes stengsimės įgyvendinti visus jūsų prašymus."

Salę ir sceną apžiūrėjome iš vakaro. Spektaklio dieną visi teatro darbininkai labai stengėsi dėl dekoracijų montavimo. Per didžiąją mums skirto laiko dalį turėjome galimybę neskubėdami paruošti spektaklio šviesą ir parepetuoti su vertimu. Į repeticiją atvyko mūsų spektaklio pjesės autorė, scenaristė ir dramaturgė Tamara Bartaja. Per daug mūsų negaišino, tik pasmalsavo, kaip sekasi, pasižiūrėjo į aktorius, ir, jos pačios žodžiais, išėjo į namus jaudintis.

Iki vaidinimo pradžios likus penkiolikai minučių, mane susirado simpatiška mergina ir pradėjo teirautis apie mūsų kelionę, viešbutį, paklausinėjo, ar jau deramai pasiruošėme, pasakė, kad mūsų spektaklyje apsilankys Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Jonas Paslauskas, jo žmona Dalia, dar keli ambasados darbuotojai, paklausė, ar mes sutinkame apsilankyti Lietuvos ambasadoje mums skirtame priėmime... Pasiteiravau, iš kokio Lietuvos miesto ji atvykusi. Labai nustebau sužinojęs, kad kalbu su dirbančia mūsų ambasadoje grynakrauje tbilisiete, gruzine, čia gimusia, čia užaugusia, čia išėjusia mokslus. Jos kalboje neišgirdau jokio neužtikrintumo, nepajutau net pačio menkiausio akcento. Iš šitos jaunos moters lūpų sklido švari, graži, skambi ir raiški lietuvių kalba.

GRUZINŲ karo keliu.

Prieš spektaklį, žinoma, jaudinausi. Man pasirodė, kad aktorių ir publikos dialogas pradžioje mezgėsi nelengvai, bet pirmojo veiksmo finale pajutau, kad susirinkusiems vaidinimas patinka. Po garsiosios "Suliko" jau beveik drąsiai galėjau teigti, kad aktoriai su publika "susidainavo". Spektakliui pasibaigus visi atsistojo, pakvietėme į sceną autorę, padovanojome klaipėdiečio Vytauto Karaciejaus albumą apie uostamiestį... ir dar šį bei tą, apie ką čia šnekėti nenoriu. Lietuviškoji publikos dalis neapsiėjo be nosinių, o ambasadorius su žmona nuėjo į užkulisius pasveikinti trupės.

Tiesa, kartu su mūsų spektaklio autore į sceną pakilo ir žinomas Gruzijos režisierius Georgijus Salutašvilis. Jis pakvietė mus atvykti į Gruziją 2015 metų gegužės mėnesį, į tuo metu čia vykstantį gruzinų dramaturgijos festivalį.

Su meile lietuvių kultūrai

Kas rėmė lietuvių dalyvavimą šiame festivalyje?

Lietuvos ambasada Tbilisyje. Ji inicijavo ir lietuviško teatro pristatymą lietuvių bendruomenei bei Lietuvos draugams - priėmimą ambasadoje. Pasitiko ambasadorius su žmona. Skoningai puošnioje salėje pro aukštus ir plačius langus matėme beveik visą Tbilisį...

Susirinko gal trisdešimt žmonių. J. Paslauskas pasakė sveikinimo kalbą, padėkojo už spektaklį, palinkėjo geros kūrybinės kloties ir pakvietė visus vaišintis. Stalas buvo skoningai papuoštas, saikingas, desertai nematyti ir neskanauti. Nežinau, ar ten susirenkantys žmonės elgiasi taip visada, ar tai buvo tik mūsų priėmimo metu... Prie kiekvieno klaipėdiečio priėjo po vieną ar kelis ambasados darbuotojus ir jų draugus, mezgėsi pokalbiai.

Apie ką kalbėjote?

Apie daug ką suspėjome pasišnekėti: apie sėkmę, Gruzijos sostinę, karą, naujausią ir didžiausią Tbilisio šventovę, ryškiai švytinčią vakaro danguje, apie šalies politikų pomėgius ir Saakašvilio reformas... Tie, kurie pirmą kartą atvyko į Gruziją, sužinojo, kad gruzinai daug dėmesio skiria "teisingai" užstalei ir skaniems patiekalams. Man pokalbininkas patarė laisvalaikiu apsilankyti Šardoni kvartale, nes būtent čia yra įsikūrusios pačios geriausios, bet, deja, ir pačios brangiausios miesto kavinės, o nuo Laisvės aikštės paėjus į vakarus, galima atrasti aibę vietiniams skirtų, tačiau nė kiek ne mažiau mielų ir gerų miesto užeigų.

Kodėl gruzinai su lietuviais jaučia tą artumą?

Čia gili tema... Mes suprantame vieni kitus, žinome nedidelių šalių likimą. Gruzinai, tiesa, Maskvos negali atsikratyti iki šiol, bet jie turi kitokių pranašumų: tai stiprūs šeimos ryšiai, sakyčiau, daugiau dvasingumo. Gruzinai turi gerą humoro jausmą, jie moka juokauti, o va nuo mūsų humoro kartais verkti norisi.

PAVEIKSLAS. Improvizacija Kazbeko fone. Apačioje - Kazbegio kaimelis.

Man į atmintį labai įstrigo pokalbis ambasadoje apie tai, kaip gruzinai gerbia savo tradicijas. Jie dėl didelių pinigų per daug nesikremta. Nors nemažai gruzinų išvyko į Rytus ir Vakarus, tačiau jie niekada per daug nenutolsta nuo savo šeimos ir šalies. Pasak mano pokalbininko, jam neteko pažinti nė vieno gruzino emigranto, kuris, pabuvęs kelerius metus svetimoje šalyje, pradėtų kalbėti su akcentu ar išvis pamirštų gimtąją kalbą...

Gruzijoje pajutau rūpestį dėl mūsų, dėl lietuvių kultūros. Klaipėdoje toks jausmas manęs neaplankė jau daugiau nei dvidešimt metų.

Kodėl gi?

Jau daugiau nei dvidešimt metų mūsų mieste kultūra yra tapatinama tik su valstybinių švenčių, atmintinų datų bei Jūros šventės surengimu. Jeigu Savivaldybės ižde yra daug pinigų - šiems koncertams surengti kviečiami kolektyvai iš sostinės, jeigu miesto piniginėje skatikai - šoka ir dainuoja savi. Nors patys geriausi pastarojo dvidešimtmečio koncertai buvo surengti būtent savų menininkų, ir tikrai už nedidelius pinigus.

Ne pirmą kartą su širdgėla šneku apie apleistus Žvejų rūmus, kuriuose galėtų vykti susitikimai, vakarai, spektakliai, koncertai, geriausi miesto renginiai.. Juos begėdiškai nustekenę, triname labai ženklius miesto kultūros puslapius. Čia ir šiandien kuria daug talentingų žmonių, bet jie priversti dirbti pačiomis prasčiausiomis sąlygomis. Kažkas pasakė, kad yra nusikaltimas, jeigu gebantis sukurti dailią vazą žmogus yra priverstas žiesti puodus.

Nepailstantis keliautojas

Žinau, kad esate apsėstas kelionių manijos. Kiek kartų per metus paliekate namus?

Du tris kartus. Esu aplankęs 60 šalių, visus žemynus. Paskutiniu laiku man norisi keliauti vos ne kasdien. Kartais net savo gyvenimo pabaigą regiu kur nors svetimoje valstybėje.

Ko ieško nepailstantis keliautojas?

Nesenstančių dalykų. Tikriausiai to mes vykstame į seniai pažįstamas ir į nė karto neaplankytas vietas.

Iš tų 60 aplankytų šalių kurios labiausiai užėmė kvapą?

Gvatemala, Birma, Kambodža, Filipinai... Šios šalys nesugadintos civilizacijos. Gruziją taip pat priskirčiau šiai kategorijai.

Kur dar ketinate nuvykti?

Labiausiai norėčiau pamatyti Siriją ir Peru.

Turite kokių nors su kelionėmis susijusių įpročių, ritualų? Kruopščiai joms ruošiatės ar vykstate spontaniškai?

Kaip kada. Kartais galiu viską mesti, kad kuo greičiau pasinerčiau į nujaučiamus nuotykius, o kartais tų nuotykių norisi pasiieškoti kur nors visai šalimais: paprasčiausiai pasėdėti su draugais, paplepėti...

Nesu apsėstas tvarkos ir švaros manijos, tačiau prieš išvykdamas į bet kokią, net ir pačią trumpiausią kelionę, visada susitvarkau savo būstą.

Esate pedantiškos tvarkos šalininkas?

Nemėgstu namų, savo švara prilygstančių klinikoms, bet netvarkos savo namuose irgi nepakenčiu. Man patinka tam tikros rūšies betvarkė kitų namuose, tiktai ne mano, - šypsosi.

PARDUOTUVĖ. Daržovių ir vaisių skonis - nė iš tolo nesulyginamas su tuo, ką mes perkame savo parduotuvėse...

Kelionei į Tbilisį nesiruošiau ir ruoštis neturėjau laiko. Išvakarėse Klaipėdos dramos teatre įvyko mūsų naujausio spektaklio premjera, taigi pasižiūrėjau spektaklį, išėjau į sceną, nusilenkiau žiūrovams, pasveikinau 50-metį švenčiantį Darių Meškauską, truputį pasivaišinau jubiliejiniame vakare. Prigulti laiko nebuvo, nes dvyliktą nakties turėjome išvykti į Vilniaus oro uostą. Prieš kelionę, įsijungęs televizorių, paklausiau dainavimo mašinos Liudo Mikalausko, kalbėjimo mašinos Remigijaus Šimašiaus... Toks buvo pasiruošimas.

Kodėl vadinate "mašinomis"?

Aš ilgai nesupratau, kodėl šiandien taip greitai atsibosta, regis, visai neblogi dainininkai ir puikūs oratoriai. Dabar suprantu. Todėl, kad užtikrintumas ir visiškas pasitikėjimas savimi ilgainiui virsta amatininkiškumu. Kai neblogas savo profesijos žinojimas išstumia jausmą ar mintį, lieka tik tarsi iš automato sklindantys žodžiai, frazės ir intonacijos. Jokios gilesnės emocijos.

Jums nepriimtina netvarka, glumina bejausmiškumas... Ko dar nemėgstate gyvenime?

Šiurkščių žmonių. Nors kai kurie iš jų geba užsidėti nuoširdumo kaukę ir kartais naudojasi perdėtu mandagumu taip, jog būna sunku atskirti fiktyvų veiksmą nuo tikrovės. Štai talentinga teatro dailininkė, kuriai niekaip neįtikdavo nė vienas teatro žmogus, nesulaikydama pykčio dažnai pamėldavo, garsiai šnarpšdavo nosimi, grieždavo dantimis, tačiau savo kalbą vis tiek prikaišiodavo mandagumą reiškiančių žodelių. "Pasukit prožektorių, dar truputį pasukit, ačiū, atneškit tris tokius pačius ir pastatykit scenos gale priešais kryžių, ačiū, išjunkit kairę ložę, ačiū, o rytoj ateikit į darbą nedvokiantys alkoholiu ir pasiruošę plušėti iki išnaktų, ačiū, nes su jūsų darbo tempais žiūrovai pamatys vaidinimą nebent įvykus staigiems pokyčiams visatos fizikinėse konstantose, dėkoju."

TRUMPAI APIE GRUZIJĄ

Gruzijos teritorijoje žmonės gyvena nuo paleolito laikų. Gruzijos valstybė Kolchidė susikūrė šeštame amžiuje prieš mūsų erą. Vėliau šalį užkariavo asirai, dešimtojo amžiaus pradžioje Gruzija buvo suvienyta. Ilgą laiką priklausė Bizantijai, po Bizantijos žlugimo Gruzija tapo Osmanų imperijos dalimi, o 1921 metais Raudonoji armija ją prijungė prie Tarybų sąjungos. 1991 metais Gruzija vėl pasiskelbė nepriklausoma.
Šiandien Tbilisyje gyvena daugiau nei milijonas žmonių. Miestas pastatytas ant Kuros upės krantų. Sostinėje reziduoja Gruzijos parlamentas, Gruzijos mokslų akademija, Tbilisio valstybinis, medicinos, Gruzijos žemės ūkio ir technikos, pedagoginis, Tbilisio kalbų ir kultūros universitetai, Tbilisio valstybinis operos teatras, konservatorija, Šotos Rustavelio valstybinis akademinis teatras, Mardžanišvilio akademinis teatras, daug valstybės išlaikomų muziejų, Nacionalinė Gruzijos parlamento biblioteka ir t. t.