Žmonės atskleidė kraupiausias savo istorijas

„Važiavome atostogauti su grupe merginų iš universiteto. Viešbutyje buvome padalintos į du kambarius. Mes buvome pažįstamos tik kelis mėnesius, tad nebuvome labai artimos. Vieną naktį mergina, su kuria dalinuosi kambariu, pradeda man pasakoti apie savo brolius dvynius, iš kurių vienas gimė negyvas. Tada ji tęsia, kad miręs berniukas vaidenasi jų namuose ir kaip tai suteikia jai paguodą.

 Kitą naktį mes pradedame girdėti garsus savo viešbučio kambaryje ir aš prisiekiu, lovos gale buvo mažas berniukas. Mes išsigąstame ir išbėgame lauk. Viešbučio darbuotojai buvo malonūs ir sukeitė mums kambarius.

Kitą rytą per pusryčius aiškinu kitoms merginoms, kad manėme, jog mūsų kambaryje vaidenasi. Į detales apie kambariokės brolį nesileidau. Tada viena iš tų merginų pasakė „Anksčiau man vaidendavosi, mano jaunesnysis brolis buvo dvynys, kitas berniukas mirė gimdamas...“

„Sėdėjau namuose viena ir svetainėje skaičiau knygą, kai suvokiau girdinti tylią pianino melodiją iš viršaus. Gyvenu mažame name su kaimynais viršuje, tai iš pradžių išmeskit iš galvos. Melodija tęsiasi, garsėja ir garsėja, taigi aš pakylu ir nueinu patikrinti. Vos tik užlipu laiptais į viršų, muzika nutyla. Negana to, negaliu įjungti šviesos, jungtukas neveikia, todėl išsigąstu. Tuo momentu įeina mano kaimynas ir šviesos staiga užsidega.

Bet kokiu atveju, toks mėšlas tęsiasi kurį laiką. Girdžiu kažką vaikštant mūsų laiptais į viršų ir į apačią, žybčioja šviesos, pamatau kažką akies kampučiu ir t.t. Vienu keistu atveju sėdėjau vonioje ir išgirstu kaimynus labai garsiai paleidžiant muziką. Trečiadienis, apie 23val., tad tikiuosi, kad jie netrukus ją išjungs. Išeinu iš vonios ir nugara perbėga šiurpas – muzika sklinda iš mano kaimyno miegamojo. Aš namuose viena. Įeinu vidun ir pamatau grojantį CD grotuvą su šone atidarytu CD dėklu. Ten nėra žadintuvo funkcijos, jokio paaiškinimo, kodėl tai nutiko. Manau keisčiausia viso to dalis buvo tada, kai atsibudau išgirdusi gilų kvėpavimą savo kambaryje, prie pat savo galvos.

Džiaugiuosi, kad nusprendžiau papasakoti šią istoriją, kai šiąnakt miegosiu namuose viena.“

„Kai buvau 14-kos ar 15-kos, keletas mano draugų nusprendė eiti ir pakvailioti mūsų miestelyje esančioje apleistoje ligoninėje. Mes visada darydavome tokius dalykus. Buvo daugybė apleistų sandėlių, kuriuose dažnai darydavome tai, kas įprasta: daužydavome ir laužydavome daiktus, fotografuodavome ir t.t. Tai buvo tiesiog atsitiktinis sprendimas eiti į ligoninę. Nebuvo nieko, kas mus ten traukė ir nieko, kas būtų žinoję, jog ten einame. Taigi, kai visi įlipome pro mažą sudužusį galinį langelį, stovėjome mažoje patalpoje, kuri vedė į pagrindinį koridorių su senu registratūros stalu ir laiptais. Paprastai, žmonės pradėtų smalsiai žvalgytis visiems dar nespėjus įlipti vidun, tačiau šįkart visi buvome vienoje patalpoje. Kur paprastai buvo atviras tarpduris, stovėjo didelis medžio gabalas blokuojantis duris be rankenos. Tai mus šiek tiek suglumino, nes buvome tikri, kad prieš tai jo ten nebuvo. Po kelių sekundžių stūmimo ir bandymo jį nuversti, už durų nugriaudėja balsas „NEŠDINKITĖS“. Balsas sklido lyg iš pačios žemės ir pasižymėjo tokiu siaubingu skambesiu, kad mano kaulai praktiškai susilaužė patys bandydami ištrūkti iš po odos. Tikrai, niekada anksčiau nemačiau gerų draugų stumiančių vienas kitą iš kelio dėl savo pačių saugumo. Mes visi maniakiškai išsikapanojome lauk pro mažą langelį negalvodami, ką pastūmėme. Prisimenant, atrodo gana akivaizdu, kad tai buvo arba koks nors benamis, arba apsaugos darbuotojas ar kažkas panašaus, bet tai neabejotinai mano pats keisčiausias momentas.“

„Vieną vėlią naktį važiavau namo. Kažkur tarp pirmos ir trečios valandos. Kelio atkarpa, kuria važiavau, driekiasi per porą apskričių galų „Deep South“ regione. Aplink nieko nebuvo, vien miškai, laukai ir atsitiktinės grupelės trobelių besispiečiančių po šviesa, kuri vargiai apšviečia naktį. Daug kartų važiavau šia kelio atkarpa, net ir tokiu paros metu, tad nieko baisaus. Tiesiog ilga kelionė. Kadangi eismas buvo mažas tokiu nakties metu (dieną galėjai kažkur aplink suskaičiuoti keletą automobilių), galėjau pasigarsinti aparatūrą ir paspausti pedalą.

Tada privažiavau tiltą. Nieko apie jį ypatingo – jis ne senovinis, ne slaptas ir visai ne vaiduokliškas. Tiesiog betoninė atkarpa virš pelkės, palei kurios kraštą augantys medžiai paverčia kelią blankiu taku tamsaus kanjono apačioje. Keliavau per šį tiltą daug kartų ir neskaitant to, kad jis buvo gana ilgas, jis niekuo neypatingas. Iki tos nakties.

Lauke buvo drėgna ir kadangi temperatūra krito, buvo šioks toks rūkas. Ne užtektinai, kad mane pristabdytų, bet teko išjungti ilgąsias šviesas. Taigi, lekiu tiltu ir staiga suvokiu, kad persikelti per jį trunka ilgiau nei įprastai. Galbūt aš buvau tiesiog pavargęs? Gal mano protas žaidė su manimi?

Ir kai pamaniau, kad galiausiai artėju prie tilto galo, kitoje kelio pusėje pamačiau einančią figūrą. Iš pradžių, nieko baisaus, tiesa? Žmogus einantis vidury dykynės vidury nakties. Turbūt gyvena netoliese, galbūt girtas. Stebėk, kad nepapultų po ratais.

Bet mano mintys sukosi galvoje. Juk tai vidurys dykynės. Aplink nėra jokių namų. Nebuvo jokių šviesų išskyrus žvaigždes ir mano žibintus, skrodžiančius tamsą.

Prašvilpiant pro šalį per greitai mano paties labui, pastebėjau du dalykus: pirma, figūra, kaip pasirodė, dėvėjo tramdomuosius marškinius nesurištomis rankovėmis ir dirželiais besidriekiančiais link žemės. Akinančiai balta tamsiame nakties fone. Nesupainiosi. Tramdomieji marškiniai, paslėptos rankos, tabaluojantys ir plevėsuojantys dirželiai jam einant. Antra, jis neturi veido. Ne tai, kad nebuvo galvos. Ten buvo galvos forma ir vieta, kurioje turėtų būti veidas, bet jo nebuvo.  Tiesiog tamsios erdvės, kurios, kaip supratau, buvo jo oda.

Aš priskyriau tai tam, kad važiavau labai greitai, balti marškiniai ir tamsi oda naktį sudarė kontrastą ir sukosi baisios mintys. Turiu galvoje, juk negalėjau to pamatyti. Bandžiau įžvelgti jį savo galinio vaizdo veidrodėlyje, bet buvo per daug tamsu, nieko nesimatė. Šiek tiek pristabdžiau ir staiga tiltas baigėsi. Vėl atsidūriau ant dviejų juostų asfalto.

Trumpai pagalvojau apsisukti ir pažiūrėti, kas tai buvo. Žinoma, tai buvo tiesiog šviesų žaismas arba mano proto pokštai, ar ne?

Bet vis dar prisimenu savo širdį besidaužant ir baimę, kai lėkiau per tamsą namo. „

„Tikiuosi nesupyksite, jei pasidalinsiu dvejomis istorijomis, nes negaliu išsirinkti kurią papasakoti. Turiu kitą istoriją, bet nenorėjau parašyti per ilgo komentaro.

Atsiprašau už blogą apipavidalinimą, rašau telefonu.

1 istorija

Taigi, buvo 1 val. nakties, kai sėdėjau svetainėje. Tiesiog žiūrėjau televizorių ir žaidžiau telefonu. Nuo sofos svetainėje galėjau matyti valgomąjį ir galinį sodą. Žiūriu televizorių ir akies kampučiu pastebiu nežymų švystelėjusį judesį. Greit nukreipiu dėmesį į valgomąjį. Štai tada pamatau kažkokį vyruką tiesiog stovintį prie mano valgomojo lango ir spoksantį į mane. Aš sumautai greitai nužaibuoju laiptais į viršų, greičiau nei kada buvau judėjęs, ir pasigriebiu metalinę štangą, kurią, taip gavosi, turėjau viršuje. Manau ji buvo iš kažkokio svarmenų rinkinio. Palaukiu šiek tiek, kas atrodė kaip amžinybė, ir nusprendžiu eiti į priekinį miegamąjį (kitame namo gale, nei mačiau poną Siaubą) ir žvilgtelėti pro langą. Pamatau jį atsainiai nueinantį gatve.

Tą naktį nemiegojau.

2 istorija

Ši istorija nutiko porą savaičių vėliau po to, kai mačiau tą vyruką spoksantį pro mano langą.

Aš ir grupelė mano draugų slampinėjome netoli mano namo esančiame lauke, kad galėtume šiek tiek išgerti ir niekam netrukdyti, nes laukas buvo šiek tiek nuo kelio. Tas laukas gana didelis, ten yra senas atsitiktinis krovininis konteineris ir keli medžiai viename jo gale. Mes gerdavome priešingame krovininio konteinerio gale, bet ir ten viskas lengvai matoma, net tamsoje, tačiau jau nukrypstu. Bet kokiu atveju, mes gėrėme ir smagiai laidome laiką. Sutemus nusprendėme eiti namo, nes didžioji grupės dalis jau išsiskirstė, tad likome tik keletas iš mūsų. Pora mano draugų ėjo vienu keliu, o aš ir du kiti ėjome kitu, link krovininio konteinerio. Artėdami prie konteinerio pamatome prie jo palinkusį nejudantį vyro siluetą (tai įvyko apie 2val. nakties, tad mažų mažiausiai šiek tiek keista). Mes sunerimome, bet būdami jauni vyrai nuvijome savo nervingumą į šoną. Kai buvome per 3-4 metrus nuo šito atsitiktinio bičo, draugiškai pasisveikinome: „Sveiki!“ ir jis pačiu žiauriausiu ir pikčiausiu balsu, kokį tik esu girdėjęs, atsakė „Tik priartėk ir aš nukąsiu tavo sumautą nosį!“. Sustojome kaip įbesti, sukaustė baimė. Mano draugas įsidrąsina paklausti, kas jis per vienas. Jo atsakymas buvo „Aš Baubas“. Mes bendrai nusprendžiame mesti šį reikalą, apsisukti ir bėgti priešinga kryptimi. Po kažkur 15 minučių mes grįžome į mano namus ir kalbėjomės, kas ką tik nutiko. Būnant lengvai apsvaigusiais paaugliais, mes nusprendžiame, kad geriausia eiti medžioti tą keistuolį su nedideliu plaktukų arsenalu ir noru apsiginti. Mes grįžtame prie krovininio konteinerio. Adrenalinas liejasi laisvai, o baimė draskė mūsų kūnus į gabalus. Įsivaizduokite mūsų palengvėjimą, kai mes nusigauname ten, o jis dingęs! Uff! Bet tada tamsoje aš vos pastebiu mažą geltoną lapelį prie konteinerio šono. Tai buvo raštelis su užrašu „Aš jus stebiu“.“

„Arba viešbučio kambarys, kuriame vaidenasi, arba ragana atėjo man į galvą.

Papasakosiu istoriją apie raganą.

Dirbau slaugytoju naktinėje pamainoje. Esu didelis vyrukas. Niekas neturėtų manęs įbauginti, tiesa?

Įlipu į liftą ir kylu į ketvirtą aukštą. Vos pravažiuoju antrą aukštą išgirstu nežmonišką verksmo garsą. Tai, tarsi, tiesiai iš siaubo žaidimo ar filmo. Verksmas ir klykimas vis garsėjo ir garsėjo man kylant.

Atvykau į ketvirtą aukštą. Tuojau atsidarius durims stovi ji. Kokštuoti plaukai, 70 svarų ir laukinis pamišęs žvilgsnis jos akyse. Ji tučtuojau pagavo mano žvilgsnį ir įsispoksojo man į sielą.

Aš išlipau, o ji vis dar raudojo ir trankė savo vaikštyne aplink. Jaučiau, lyg ji būtų nusiteikusi karingai. Atsitraukęs per atstumą labai ramiai su ja pakalbėjau.

Sugebėjau priversti ją apsisukti ir nusekti paskui mane į jos kambarį. Visą šį laiką ji buvo pilna isterijos ir nepasakė nieko suprantamo. Tai košmaras. Bandau ją nuraminti, kol einame.

Pusiaukelėje link jos kambario pirmą kartą išgirstu tylą. Apsisuku, o ji visiškai rami. Ji labai atsargiai iškėlė savo ranką ir drebėdama pirštu parodė į mane.

„Saugokis vyro už savęs“

Tada vėl pradėjo klykti ir trankyti savo vaikštyne aplink.

Susuko skrandį. Viskas. Eime į tavo kambarį.

Nieko už manęs nebuvo. Visą likusį kelią jaučiau klaikų buvimą. Kažkas grėsmingo stebėjo mane. Nuvedžiau ponią atgal į jos kambarį. Nuvedžiau į vonią. Ją nuprausiau. Paguldžiau į lovą. Nusileidau į apačią siaubingai išsigandęs.“