Žemės klimatas keitėsi visada

Nuo termino "visuotinis atšilimas" daugeliui jau darosi bloga - taip dažnai jį girdime iš visų pusių. Mus nuolatos bandoma įtikinti, kad klimatas keičiasi būtent į tą pusę - šiltėja. O dėl to esą kalta "pramoninė" žmonija, dėl kurios intensyvios veiklos į atmosferą išmetama vis daugiau šiltnamio dujų, nuo kurių planeta ir šyla. Iš tiesų vieningos nuomonės mokslininkai neturi.

Yra gana daug tokių, kurie abejoja dėl visuotinio atšilimo ir mūsų civilizacijos vaidmens šiame procese. Mokslininkai ginčijasi jau ne vienus metus, ir periodiškai viršų paima tai viena, tai kita stovykla. Šiuo metu daugiau "taškų" pelno tie, kurie visuotinį atšilimą laiko įrodytu faktu, bet mano, kad jis nesusijęs su žmogaus veikla. Taip manantys remiasi keliais naujais tyrimais.

Vis dėlto ji šyla

Ričardas Miuleris (Richard Muller) iš Kalifornijos universiteto išanalizavo daugiau kaip 200 metų (nuo 1800-ųjų) temperatūros duomenis. Iš pradžių termometrai buvo įtaisyti tik Europoje, o paskui kartu su meteorologinėmis stotimis paplito ir visame pasaulyje. Duomenys rodo: nors įvairiuose Žemės rajonuose temperatūra šokinėja, vidutiniškai visoje planetoje - jos paviršiuje - ji didėja. Žemėje tikrai tapo šilčiau. Per 200 metų temperatūra padidėja maždaug 1 laipsniu.

Anksčiau panašius rezultatus gavo NASA specialistai, Amerikos klimatologai ir Didžiosios Britanijos meteorologai. Tiesa, kai kurie skeptikai mano, kad R.Miuleris įtraukė termometrų rodmenis, gautus iš dideliuose miestuose arba netoli jų esančių stočių, o ten temperatūra būna aukštesnė ir tai galėjo iškreipti bendrą vaizdą. Bet visuotinio atšilimo šalininkai, tarp kurių - visa Amerikos fizikų draugija su būriu Nobelio laureatų, mano, kad paskelbtieji duomenys visiškai įtikinantys.

Mes nekalti!

Žmonių vaidmenį visuotinio šilimo procese smarkiai sumenkino - vos ne iki minimumo - Sirakjuso universiteto (Niujorko valstija) mokslininkai, vadovaujami geochemijos profesoriaus Dzunli Lu (Zunli Lu). Jie ištyrinėjo pačius ryškiausius nepernelyg tolimos praeities klimato pasikeitimus - tuos, kurie vyko viduramžiais. Ir nustatė, kad vadinamasis Viduramžių atšilimas ir Mažasis ledynmetis buvo visuotiniai reiškiniai, anaiptol ne vietiniai, kaip buvo manoma iki šiol.

Viduramžių atšilimo laikais, nuo VIII iki XIII a., vidutinė Žemės temperatūra pakilo 1-2 laipsniais. Tai yra ji buvo aukštesnė nei dabar. Kitaip tariant, tais senais laikais, kai anglies dvideginio į atmosferą būdavo išmetama nepalyginti mažiau, klimatas vis tiek šilo. Kad jis šilo ne tik Europoje, bet ir visoje planetoje, Dzunli Lu įrodė, tirdamas mineralo ikaito nuosėdas. Ikaitas - kalcio karbonatas - yra panašus į klintis. Jo kristalai žemoje temperatūroje susidaro jūrų ir ežerų priedugnio vandenyse. Kristalai lydosi kambario temperatūroje. Mineralo randama Grenlandijos ir Antarktidos pakrantėse. Žemės klimatui šaltėjant, jis iš priedugnio vandenų sugeria sunkiojo deguonies izotopus-18.

O kai šiltėja, ikaite pradeda vyrauti lengvesnio deguonies izotopas-16. Mokslininkai pragręžė gręžinį Antarktidos pakrantėje, išėmė per 2 tūkstančius metų susikaupusių nuosėdų šerdį ir pažiūrėjo, kaip izotopai pasiskirstė pagal metus, kada buvo daugiau deguonies-18, o kada - deguonies-16. O tai rodo, kada buvo šilta, kada šalta. Pasirodė, kad geocheminiai duomenys sutapo su metraščių duomenimis: kai Europoje prasidėjo Viduramžių atšilimas, temperatūra pakilo ir Antarktyje, kitaip tariant, kitame pasaulio gale.

Vadinasi, atšilimas buvo visuotinis. Kaip dabar. Tik tuomet, prieš beveik tūkstantį metų, procesas vyko be šiltnamio efekto, be žmogaus išskiriamo anglies dvideginio. Galbūt ir dabar nereikėtų kaltinti žmonių? Protingiau būtų paieškoti kitų klimato kitimo priežasčių.

Gali ir atšalti

Visuotinį viduramžių atšilimą pakeitė košmariškas atšalimas, kuris buvo pavadintas Mažuoju ledynmečiu. 1621 m. užšalo Bosforo sąsiauris, 1709 m. - Adrijos jūra, Temze ir Dunojumi buvo čiuožinėjama ir važinėjama rogutėmis, Londonas buvo užpustytas. 1664 m. žiemą Europoje skrisdami sušaldavo paukščiai. Paryžiuje sniegas gulėjo iki balandžio pabaigos. Rusijoje 1601, 1602 ir 1604 m. klimatas buvo toks atšiaurus, kad liepą užšaldavo Maskvos upė. Istorija gali kartotis - klimatui tai būdinga.

Mažąjį ledynmetį mes, aišku, atlaikysime. O didelį? O labai didelį? Pagal vieną iš hipotezių, vadinamą "Žemė - sniego gniūžtė", mūsų planeta bent vieną kartą, maždaug prieš 700-800 mln. metų, užšalo taip, kad virto ledo kamuoliu. Apie tai galima spręsti iš ledynų nuosėdinių uolienų, rastų vos ne prie pusiaujo. Vadinasi, ledynai tuo metu dengė dabartinius tropikų rajonus. Jei tai pasikartotų, žmonija tokio kataklizmo tikriausiai neatlaikytų.

Tiesa, neseniai šiokią tokią viltį suteikė Prancūzijos, JAV, Brazilijos ir Malaizijos mokslininkai, nuodugniau patyrinėję tas pačias ledynų uolienas (Brazilijoje). Patikslintais duomenimis, ledo kamuoliu Žemė tikriausiai nebuvo virtusi, tropikų zonoje greičiausiai buvo neužšalusio vandens telkinių, augalų ir gyvūnų, ten žmonės, matyt, ir glaudėsi, kol truko kataklizmas.