Vytaras Radzevičius: už poliarinio rato nerūgsta agurkai

Jis pasakoja, kad agurkus jam teko raugti ne tik už poliarinio rato, bet ir Laose, kur nebuvo visų reikiamų ingredientų agurkų raugimui.

„Kai kuriuos ingredientus pakeitėme banano lapais, įvairiais pipirais ir dar kitokiais prieskoniais. Dėl egzotikos į tą patį puodą, kur raugėme agurkus, įmetėme ir bananų. Pasidarė visai įdomus dalykas. Agurkai buvo tokie patys kaip ir Lietuvoje, o su bananu buvo truputį kitaip. Atsikandę pajutome, kad jo skonis toks pat kaip ir rauginto agurko, tačiau vėliau grįžta banano poskonis“, – prisimena keliautojas.

Knygos „Pasaulio puodai“ autorius pasakoja, kad Lietuvoje, Kėdainių krašte, agurkai auginami jau nuo senų laikų. Dažniausiai tai darydavo žydai, kurie augino ir agurkus, ir pomidorus.

V. Radzevičius pabrėžia, kad agurkai pasižymi tuo, jog yra labai vandeninga ir visiškai nekaloringa daržovė.

„Pirkdamas agurkus, atkreipiu dėmesį, kad jie nebūtų pavytę. Agurkas turi būti vandeningas ir pakankamai kietas. Jei jis būna pavytęs ir palengvėjęs, reiškia, kad jis jau netekęs vandens“, – aiškina V. Radzevičius ir priduria, kad kitose šalyse agurką bandoma pakeisti kitomis daržovėmis ar vaisiais, pavyzdžiui, italai kumpį valgo su melionu.