Vienatvė viena neateina

Kažkas nuoširdžiai įsitikinęs, kad vienatvė – tai kada žmogui nuobodu pačiam su savimi. Iš vienos pusės, visko gali būti. O iš kitos – negaliu visu šimtu procentų sutikti su tokiu teiginiu. Pažįstu daug labai įdomių sau žmonių, kurie yra beviltiškai vieniši.

Nors jeigu tiksliau, visi tie pažįstami, neneigiantys, jog dažnai jaučiasi vieniši, tačiau sugebantys su tuo tvarkytis, tampa įdomiais ne tik kitiems, bet ir sau. Tuo pat metu jie atvirai sako, kad jų interesai ir pomėgiai neužpildo tos tuštumos, kurią gali užpildyti tik kitas žmogus, artimas savo dvasia.

Mano požiūriu, išsireiškimas, kad vienatvė – tai kada nuobodu pačiam su savimi, kažkuria prasme netgi kenksmingas, kadangi kai kurie žmonės gali pulti vaikytis ryškių įspūdžių, ieškoti harmonijos ir nusiraminimo gamtoje, profesijoje, tačiau atstums visus žmones, vienaip ar kitaip juos traukiančius, tačiau kliudančius “saviugdai”. Užburtas ratas.

Vienatvė, mano manymu, tai kada tavo gyvenime nėra žmogaus, bendravimas su kuriuo užpildys širdį džiaugsmu.

Ir taip – gali atsitikti, kad visą gyvenimą nugyvensi be jo. Ir tada teks išmokti “susitarti” su vienatvės jausmu, kad jis taip smarkiai nekankintų.

Tai padaryti moka žmonės su aktyvia gyvenimiška pozicija, kuriems žymiai baisesnis už vienatvę yra bejėgiškumo jausmas.

Mano močiutė gyvenimui baigiantis vis kartodavo: “Aš nebijau mirti. Bijau tik vieno – štai užkas mane ir visi išeis iš kapinių. Ir liksiu ten gulėti visiškai viena”. Reikia pasakyti, kad mane ilgai baugino jos žodžiai. Greičiausiai tuo, kad problema atrodė visiškai neišsprendžiama. Juk nepasistatysi palapinės palei jos kapą, kad nesijaustų vieniša.

Po kiek laiko pagaliau susiprotėjau, kad ji, samprotaudama vis dar “žemiškomis kategorijomis”, labai bijojo, kad nebegalės susidoroti su savo vienatve. Sulaukusi septynerių metų, ji tapo našlaite, bet ar tai genai, ar tai trumpai trukęs auklėjimas tėvų namuose įskiepijo jai bruožą, kurį aš, jos anūkė, pastebėjau tik tada, kai sulaukiau maždaug dvidešimties. Kad ir kas atsitiktų (o atsitikdavo daug kas), močiutė pasielvartaudavo, o paskui gyveno toliau, palikdama praeitį praeityje. Savo vienatvę ji priėmė kaip duotybę, mokėjo su ja tvarkytis ir niekada nekaltino nieko iš artimųjų, kad jaučiasi vieniša. O priverstinis bejėgiškumas atėmė jai galimybę su vienatve kovoti.

Vienatvė niekada neateina viena. Ji visada ateina poroje su kokiu nors kitu pergyvenimu.

Pavyzdžiui, su atstūmimo jausmu, kai mylimas žmogus davė suprasti, kad esi nepakankamai geras ar gera, kad jis panorėtų pakeisti savo gyvenimą ir įsileisti į jį tave.

Kitu vienatvės palydovu gali tapti “baimė būti prarytam”. Vienas senas pažįstamas pasakojo, kad kartais jam kildavo noras vilku staugti iš vienatvės, ir tuo pat metu emocinio artumo ir pažeidžiamumo baimė verčia jį laikytis savo paties susikurtos filosofijos: “Jei susitikinėji, tai dar visiškai nereiškia, kad turi santykius”. Ir tenka pripažinti, kad reta moteris atlaikys jai transliuojamą jo netikrumą.

Turbūt sunkiausia, kai vienatvė susipainioja su gyvenimo prasmės praradimu. Kai nugyvenęs ganėtinai turiningą gyvenimą, staiga suvoki savo vienatvę, nes nėra su kuo pasidalinti savo pasiekimais. Būtent pasiekimais, nes su nesėkmėmis dauguma pratę dorotis savarankiškai, kad galima būtų kontroliuoti situaciją.

Man labai patiko štai tokia mintis: “Vienatvė – tai kai tavęs nesupranta”. Reikia pasakyti, kad visada stengiuosi remtis šiais žodžiais tiek per savo konsultacijas, tiek gyvenime.

Vienatvė gali užgriūti staiga, netikėtai, visiškai apstulbinti, išmušti žemę iš po kojų, jeigu, tarkime, netekome artimo žmogaus. Ir ji arba nusineš tave į bedugnę, arba privers išsikapanoti.

Arba gali visą gyvenimą likti kaip maudžianti žaizda, apgaubta tuštumos, kurioje tarsi “rezervuota vieta” konkrečiam žmogui. Kuriam tos vietos jūsų gyvenime visiškai nereikia.

Vienatvė – tai apie santykius. Su savimi, su kitu žmogumi, grupe žmonių, pasauliu, Amžinybe. Ir šie santykiai nelygiareikšmiai ir negali vienas kito pakeisti.