Žymūs senovės mokslininkai Aristotelis, Pitagoras, Avicena daug dėmesio skyrė žmogaus veido ypatumų studijoms. Jų nuomone, veido bruožai, jo forma, bendra išraiška apibūdina kai kuriuos labai konkrečius tipus žmonių, kuriems būdingi konkretūs charakterio bruožai, polinkis į įvairią veiklą, gabumai ir intelektas. Avicena diagnozę paskelbdavo atidžiai ištyrinėjęs ligonio veidą, o Pitagoras mokiniais pasirinkdavo tik tuos, kurių veidai būdavo paženklinti polinkiu į tiksliuosius mokslus ir atitinkamais gabumais.
Veidus skaitė tarsi knygas
Senovėje išminčiai, suvokę fizionomikos ir chiromantijos paslaptis, turėdavo garbingus postus monarchų rūmuose. Tačiau jie nebandė atskleisti ryšio tarp žmogaus veido, jo charakterio ir likimo. Žmogų jie traktavo kaip juodąją dėžę, į kurią neįmanoma žvilgtelėti. „Įėjimai“ į šią dėžę - paslaptingi ženklai ant rankų ir išorės ypatumai. „Išėjimai“ - žmogaus charakterio ypatumai, atsižvelgiant į empirines fizionomikos ir chiromantijos taisykles. Per ilgus amžius šios taisyklės rutuliojosi, apaugdavo nepatikrintomis, kvailomis detalėmis ir tapdavo raganių bei šarlatanų amatu.
Vėliau rimti fizionomistai ir chiromantai apvalė minėtas disciplinas ir pabandė sukurti bendrąją teoriją, paaiškinančią empirinį ryšį tarp žmogaus išvaizdos ir charakterio.
XIX a. aštuntąjį dešimtmetį italų teismo medikas Čezarė Lombrazas išplėtojo frenologiją. Savo veikale „Nusikalstantis žmogus“ jis tvirtino, kad sprendžiant iš išvaizdos ir konstitucijos ypatumų nusikaltėliams būdingi nukrypimai nuo normos, todėl juos galima identifikuoti. Klasifikacijos požymius Č.Lombrazas atskleidė analizuodamas 3839 nusikaltėlių ypatumus ir 383 mirties bausme nubaustų nusikaltėlių kaukoles. Tačiau vėlesnės kartos jo mokymą apie „nusikaltėlius iš prigimties“ paneigė. Tarptautinė teisininkų ir gydytojų komisija nenustatė jokių nusikaltėlių veido struktūros ypatumų.
Egzistuoja daugybė keisčiausių okultinių, statistinių, teorinių fizionomikos aiškinimų. Astrologai mano, kad žmogaus išvaizdą dovanoja jo horoskope viešpataujanti planeta. Ji nulemia atitinkamą įvaizdį ir specifinius charakterio bruožus. Išsamūs tipiškos išvaizdos, būdingos išrinktiesiems, „grynakraujams“ kiekvienos planetos vaikams, aprašymai leidžia gana lengvai išskirti juos iš mirtingųjų minios. Šiems žmonėms būdingi charakterio bruožai patvirtinti daugybės metų patirties. Tik tokių žmonių pasitaiko gana retai. Daugelio mirtingųjų išvaizdoje matyti kelių planetų kolektyvinio vadovavimo požymių. Kiekviena iš planetų ne tik valdo žmogaus gyvenimą ir likimą, bet ir apdovanoja jį specifiniais charakterio ir išvaizdos bruožais. Chiromantija, astrologija ir fizionomika savaip nustato dominuojančią planetą ir jos išskirtinę įtaką žmogui.
Apie žmones, paskyrusius gyvenimą fizionomikos studijoms, rašoma daug įvairių ir kartais prieštaringų dalykų. Bet apie vieną jų - J.K.Lavaterį retai išgirsi ką bloga.
Johanas Kasparas Lavateris (1741-1801) - šveicarų rašytojas, teologas ir poetas. Jis parašė kapitalinį 4 tomų veikalą „Fizionomika“, kuriam iki šiol niekas neprilygo. Savo knygoje iškėlė ir išplėtojo idėją, kad žmogaus išvaizda atspindi jo prigimtį. Pasak fizionomisto, svarbus veido raumenų ir charakterio ryšys.
Karaliaus paslaptys
Tyrinėti žmogaus veido paslaptis J.K.Lavaterį pastūmėjo pažintis su daktaru Cimermanu, neseniai grįžusiu į tėvynę po karaliaus filosofo Fridricho Didžiojo, kurio asmeninis gydytojas jis buvo, mirties. Susitikę jie žaisdavo keistą žaidimą: J.K.Lavateris žiūrėdavo į daktaro atsineštą karaliaus, kuris ilgus metus šiurpino Europą karais, portretą ir sakydavo, ką mano apie tą žmogų, o gydytojas patvirtindavo arba paneigdavo jo spėliones. Netrukus abu suprato, kad J.K.Lavateris dažniau pataikydavo, nei prašaudavo prošal.
Jo manymu, karalius turėjo genijaus akis, bet jo veidas reiškė apmaudą žmogaus, nepajėgiančio ištrūkti iš smulkių aplinkybių nelaisvės. O štai graikų filosofas Sokratas buvo linkęs į kvailumą, gašlumą, girtavimą ir žiaurumą, bet visas šias ydas įveikė valios jėga. Švelnios didžiojo Rafaelio garbanos rodė jo paprastumą ir švelnumą. Julijaus Cezario žudiko Bruto viršutinis akies vokas subtilus ir „išmintingas“, o apatinis - sunkus ir „minkštas“, o tai rodė dvilypį jo charakterį. Apie Gėtės genijų ypač akivaizdžiai galima spręsti iš jo nosies, kuri reiškia „produktyvumą, skonį ir meilę, žodžiu - poeziją“. Ir taip toliau...
Perskaitykite „Fizionomiką“ patys ir pamatysite, kokie įdomūs tie vertinimai, papildyti samprotavimais apie temperamentus, „nacionalines“ fizionomijas ir net žvėrių fizionomijas.
Fizionomikos triumfas
J.K.Lavateris aprašė tūkstančius veidų, paliko 6090 lentelių, o iš jų sudarytą albumą išdidžiai pavadino „fizionomikos biblija“. Jis tiksliai atkurdavo veido proporcijas ir sandaros ypatumus, nors mokslinės anatomijos neišmanė. Apdovanotas stebėtinu sugebėjimu įsidėmėti veidus, jis dokumentais pagrindė daugelį savo stebėjimų, stulbino gebėjimu iššifruoti stebimo žmogaus mimiką. Tuo pat metu J.K.Lavateris įspėjo savo vienminčius aklai nemėgdžioti, nekopijuoti jo ir tvirtino, kad „nuojauta - tai Dievo dovana“. Jis suformulavo 100 fizionomikos principų.
Atsiejus fizionomikos teoriją nuo lyrikos galima teigti, kad žmogus - tai gyvulys, tuo pat metu moralus ir intelektualus, goslus, jautrus ir mąstantis. Žmogaus prigimtį atspindi visa jo figūra.
Jo nuopelnus pripažino garsusis filosofas I.Kantas, domėjęsis fizionomika, vokiečių poetas Gėtė, net evoliucijos tėvas Darvinas. Pripažįstama, kad J.K.Lavateris pirmasis nustatė klinikinius ligų simptomus, kuriuos atspindi ligonių veidai. Šiuolaikinė diagnostika, nustatydama ligas iš įvairių galvos ir veido požymių, remiasi fizionomistų laimėjimais. Bet jų intuiciją ir ištobulintą pastabumą pakeitė objektyvūs tyrimai ir pagrįsta diagnostika.
Kaip ir daugelis kitų genijų, J.K.Lavateris nesugebėjo savo gabumų panaudoti savo paties labui. Jis tragiškai žuvo bandydamas atvesti į protą girtus prancūzų marodierius, kai Napoleonas 1799 metais okupavo Šveicariją.
Parengta pagal užsienio spaudą
Rašyti komentarą