Van Gogo paveiksluose - ateities žinios

Olandų impresionisto Vinsento van Gogo (Vincent van Gogh) kūryba - tarsi neaprėpiamos kosmoso platybės, kurias gali tyrinėti visi, nuo dailininkų ir menotyrininkų iki medikų ir astronomų. O neseniai ja susidomėjo ir genetikai.

Garsiojoje V.Van Gogo serijoje „Saulėgrąžos“ galima pamatyti keistų gėlių. Įprastuose saulėgrąžų žieduose centre esantį tamsų ratą supa stambūs aukso spalvos žiedlapiai. O V.Van Gogo paveiksluose matome, kad žiedų centrinis diskas slepiasi po pasišiaušusiomis tamsiai oranžinėmis ataugomis. Iki šiol buvo manoma, kad tai yra genijaus fantazijos. Pasirodo - ne. V.Van Gogas skrupulingai įamžino mutaciją, kuri kai kada būdinga saulėgrąžoms. Tokią išvadą padarė Džordžijos universiteto mokslininkai (JAV). Kas per mutacija, dėl kurios žiedai įgauna tokią keistą „gauruotą“ formą? Mokslininkai spėja, kad žiedo pasikeitimo priežastis - genų CYC mutacija. Šie genai ne tik veikia saulėgrąžoms giminingų žiedų sandarą - „Van Gogo gėlės“, kuriose beveik nėra centrinio disko, praktiškai negali daugintis. Vabzdžiai neturi ką apdulkinti. O kaip tokių mutantų genai veikia, mokslininkai nežinojo, todėl nutarė atlikti eksperimentą. Norėdami gauti saulėgrąžas „kaip Van Gogo“, genetikai sukryžmino paprastą saulėgrąžą su pusiau mutavusia, tai yra tokia, kurios centrinis diskas buvo ne itin „pasišiaušęs“. Tokie augalai dar galėjo daugintis. Taip mokslininkai išaugino garsiąsias saulėgrąžas. Mokslininkai įsitikinę, kad jos atsirado dėl geno HaCYC2c mutacijų, mat jis įsiskverbia į visus augalo audinius ir paverčia jį „gauruotu“ bei nevaisingu. Nustatytoji mutacija, kurią įamžino genijus, nėra labai paplitusi, ji pasirodo atsitiktinai ir greitai iš populiacijos išstumiama.

Okeanologija: žvilgsnis iš kosmoso

Kartą NASA specialistai, gėrėdamiesi V.Van Gogo paveikslu „Žvaigždėta naktis“, pastebėjo, kad kažką panašaus matė savo laboratorijose, savo kompiuteriuose. Patikrino ir pasirodė, kad išties: ši drobė ir NASA sudarytas vandenyno srovių modelis yra daug kuo panašūs. Priminsime, kad paveiksle vaizduojamos didžiulės žvaigždės, kurias supa mirgančios šviesos aureolės. Vienos blyškios aukso spalvos, kitos tarsi įkaitusios iki baltumo - sukuriamas sukimosi įspūdis, tarytum sukasi gelsvi sūkuriai. Beje, šiuo efektu pasinaudojo graikų inžinierius elektrikas ir dailininkas Petrosas Vrelis (Petros Vrellis), sukūręs šio paveikslo interaktyvią reprodukciją. Ją kurdamas jis panaudojo sensorinį ekraną ir instrumentus „openFrameworks“. Jei pirštu paliečiamas animuotas paveikslas, jį galima keisti pagal savo skonį, o paskui suteikti jam pirmykštį pavidalą. Visa ši spiralės formos besisukanti konstrukcija primena vandenyno sroves, kai į jas žiūrima iš kosmoso. NASA modelis buvo sukurtas įgyvendinant mokslo projektą, tyrinėjantį vandenyno vaidmenį būsimųjų klimato pasikeitimų scenarijuje. Jis vadinasi „Vandenyno klimato įvertinimas, fazė II (ECCO2)“. Kaip aiškina NASA specialistai, sudarius pasaulio vandenyno modelį buvo pastebėti sūkuriai ir srovės, kurios išnešioja šilumą ir anglies dvideginį po visą pasaulio vandenyną. Interaktyvus modelis ECCO2 imituoja vandenyno sroves bet kokiame gylyje, bet mokslininkai specialiai pasidomėjo tik paviršinėmis srovėmis, kad jas būtų galima sulyginti su V.Van Gogo pavaizduotais sūkuriais. Be to, paaiškėjo, kad tokius pačius „Van Gogo sūkurius“ sudaro ir milžiniškos žalsvos fitoplanktono sankaupos tamsiuose vandenyse aplink Švedijai priklausančią Gotlando salą Baltijos jūroje. Fitoplanktonas - tai mikroskopinio dydžio jūros augalai, kurie yra labai svarbi vandenyno maisto grandinės dalis. Kai jis žydi, povandeninės srovės maisto medžiagas nuneša į saulės apšviečiamą vandenyno paviršių, tuomet tie mikroskopiniai augalai auga ir dauginasi.

Kai kurie specialistai mano, kad motinos gamtos sūkuriai yra daug įmantresni negu dailininko impresionisto nutapytieji, bet tai yra visai suprantama. Juk gamtos „drobė“ - milžiniška planeta, o ne 73,7x92,1 cm dydžio paveikslas. Be to, ir pats šedevro autorius buvo ne geriausios formos. V.Van Gogas tapė „Žvaigždėtą naktį“ 1889 m. birželį, gydydamasis psichiatrijos ligoninėje netoli Sen Remi. Jį kamavo sunkūs depresijos priepuoliai. Ir tik retomis ramybės valandėlėmis jis visiškai atsidėdavo tapybai. Būtent „Žvaigždėtą naktį“ dar bandė pataisyti V.Van Gogas savižudybės naktį.

Astronomija: didžiojo Mėnulio fenomenas

O ne pernelyg seniai V.Van Gogas sudomino amerikietį astronomą Donaldą Olsoną iš Techaso universiteto. Jis atkreipė dėmesį į paveikslą, pavadintą „Mėnulio patekėjimas“. Jame raudonas Mėnulis išlenda iš už kalno viršūnės ir viską apšviečia grėsminga raudonai oranžine šviesa. Galbūt tai teka Saulė ir dailininkas tiesiog supainiojo pavadinimus? - stebėjosi dailėtyrininkai. Labai jau didelis ir ryškus tas Mėnulis. Bet galimybės patikrinti nebuvo, nes nežinoma tiksli paveikslo nutapymo data. Atlikęs savo tyrimą, D.Olsonas nustatė: paveikslas nutapytas 1889 m. liepos 12 d. Tądien Vinsentas gulėjo toje pačioje Sen Remi psichiatrijos ligoninėje ir tapė paveikslą, žiūrėdamas pro palatos langą. Tai buvo vadinamoji Mėnulio iliuzija, tvirtina astronomas, tai yra optinė iliuzija, kai nedaug virš horizonto pakilęs Mėnulis atrodo maždaug pusantro karto didesnis, palyginti su tuo, kaip jis atrodo būdamas aukštai danguje, nors jo projekcija akies tinklainėje abiem atvejais vienoda. Astronomas paaiškino ir tai, iš kur atsirado keisti šešėliai kalno papėdėje. Pasirodo, kad V.Van Gogas šį paveikslą tapė per du kartus - pradėjo vakare, o baigė ryte. Todėl pavaizdavo vakare tekantį Mėnulį, o šešėliai kalno papėdėje atsirado todėl, kad juos metė ryte tekanti Saulė. Visi specialistai įsitikinę: nepaisant to, kad V.Van Gogas dažnai leisdavo sau naudoti visokius impresionistinius triukus kaip nenatūraliai ryškios spalvos ir iškreipta perspektyva, jis niekada neiškreipdavo tikrovės. Pavyzdžiui, astronomai ištyrinėjo kelis V.Van Gogo nakties dangaus paveikslus ir įsitikino, kad visi jie astronomijos požiūriu nutapyti tiksliai. Viename iš jų, „Baltas namas naktį“, pavaizduota didžiulė žvaigždė virš namo. Paaiškėjo, kad tai buvo Venera. Dieną, kai buvo nutapytas šedevras, 1890 m. birželio 16-ąją, ji švietė itin ryškiai.

Mintys

Kiekvieną kartą, kai matau žvaigždes, pradedu svajoti - lygiai taip pat nevalingai, kaip svajoju žiūrėdamas į juodus taškus, kuriais geografiniame žemėlapyje pažymėti miestai. Kodėl, klausiu savęs, šviesūs taškai dangaus skliaute turi būti mažiau pasiekiami negu juodi taškai Prancūzijos žemėlapyje? Panašiai kaip mus veža traukinys, kai važiuojame į Ruaną arba Taraskoną, mirtis mus nuneša į žvaigždes. Beje, čia neginčytina tik viena: kol gyvename, negalime vykti į žvaigždę, lygiai kaip numirę negalime sėsti į traukinį. Visiškai tikėtina, kad cholera, sifilis, džiova, vėžys iš esmės yra ne kas kita, kaip dangaus susisiekimo priemonės, atliekantys tokį patį vaidmenį kaip garlaiviai, omnibusai, traukiniai Žemėje. O natūrali mirtis nuo senatvės yra tas pats, kas judėjimas pėsčiomis“.