"Susikroviau kuprinę ir iškeliavau"

Kiek laiko gyvenate Kolumbijoje? Kuo lietuviui artima ši tolima šalis?

Esu čia tris mėnesius. Kolumbija - tolima, egzotiška, pavojinga ir aktuali šių dienų pasaulyje: jos ekonomika Pietų Amerikoje trečia pagal dydį. Ši šalis stebina kiekviename žingsnyje. Labiausiai - žmonėmis ir gamta. Žmonės čia tokie malonūs ir draugiški, kad jautiesi lyg kino žvaigždė. Gal kad svetimšalių čia ne per daugiausiai. Bukaramangoje, kur gyvenu, yra apie 1 milijoną gyventojų ir maždaug 20 kitataučių. Kai fotografuojuosi su vietiniais ir spaudžiu jiems rankas, atrodo, kad jie jaučiasi devintam danguj, ypač vaikai. Beje, niekada iki šiol nebuvau vadinamas blondinu... - juokiasi.

- Kolumbija tik dabar tampa vis populiaresnė tarp turistų. Dėl šios priežasties čia gerokai saugiau nei daugelyje kitų Pietų Amerikos valstybių.

Gamta nuostabi: nuo Amazonės džiunglių su rožiniais delfinais pietuose iki Karibų jūros kurortų Kartagenos ir Santa Martos vakaruose. Ramiojo vandenyno kurortai siūlo banginių stebėjimo ekspedicijas, o Cocuy slėnyje esama kalnų, kurių viršūnės padengtos sniegu visus metus, nors už maždaug 100 kilometrų oro temperatūra nenukrenta žemiau 25 laipsnių šilumos visus metus.

Sakėte, tai pavojinga šalis. Pats jaučiatės saugiai?

Oficialiai Kolumbijoje vis dar vyksta pilietinis karas, kuris trunka jau pusę šimtmečio. Šiuo metu vyksta derybos dėl karo nutraukimo, tačiau vietiniai per daug iš to nesitiki. Kasdien per žinias galima išgirsti apie kruvinas atakas (tačiau dažniausiai tik prieš karines pajėgas ar policiją, ne prieš civilius), mieste vaikšto kareiviai, daugybė policijos, beveik kasdien turiu galimybę pamatyti pistoletus ir automatinius ginklus. Net mūsų daugabučio apsauginis turi ginklą. Ir apsaugos darbuotojai mokyklose vaikšto su ginklais. Tokiu būdu yra užtikrinamas saugumas.

VAIZDAS pro langą daugiabutyje, kuriame gyvena Imantas.

Ar pats jaučiuosi saugiai? Sakyčiau, nesijaučiu nesaugiai. Bet tai nereiškia, kad nieko negali atsitikti. Prieš keletą savaičių buvo peiliu sužeistas vieno mano draugo pažįstamas. Tačiau tai gali atsitikti bet kur. Prieš savaitę vienam mano draugui Londone kažkas išmušė priekinius dantis.

Jeigu pasvertume kelionės saugumą ir naudą, sakyčiau, kad Kolumbiją aplankyti verta. Ne tik dėl šalies vaizdingumo - čia yra milijonai dalykų, kuriuos galima daryti. Regionas, kuriame gyvenu, Santanderas, yra žinomas kaip ekstremalių sporto šakų sostinė. Čia ir Čikamočos kanjonas - ne toks žinomas kaip Didysis kanjonas, tačiau ne mažiau įspūdingas, ir milžiniški nacionaliniai parkai, ir laukinė gamta... Praėjusį savaitgalį vykau į San Chilį (isp. San Gil) ir kovojau su upės srovėmis sėdėdamas valtyje, taip pat mėgavausi vietiniu parku, kuriame stebėjau laukines papūgas... Kolumbija gali kiekvienam pasiūlyti ką nors netikėto.

Taip pat ir narkotikų?

Tai yra senas stereotipas. Taip, Kolumbija vis dar didžiausia kokaino eksportuotoja, bet ją labai greitai vejasi Peru, Bolivija ir Ekvadoras.

Čia kokaino gamyba daugiausiai užsiima partizanų grupės toli džiunglėse, tačiau per pastaruosius keletą metų kariuomenė vykdė agresyvią politiką ir gamybos mastai sumažėjo. Dabartinės derybos su partizanais, manoma, juos dar sumažins.

Vietiniai kategoriškai atsisako narkotikų, nes, jų įsitikinimu, narkotikų vartojimas padeda finansuoti pilietinį karą. Jie verčiau geria kavą, kuri yra viena geriausių pasaulyje. Dar nesilankiau kolumbiečių kavos plantacijose, tačiau būtinai tai padarysiu artimiausiu metu.

Ką kolumbiečiai žino apie Lietuvą?

Prieš mėnesį vyko tarptautinė šalių mugė, kurioje pristačiau Lietuvą. Panašu, kad kolumbiečiai iki tol apie ją nelabai ką žinojo. Daugelis net nežinojo, kad tokia šalis egzistuoja.

Papasakokite šiek tiek apie buitį: kokiame būste gyvenate, kaip prasimaitinate?

Gyvenu daugiabutyje miesto centre, viršutiniame aukšte. Ant stogo yra nedidelis baseinas ir sūkurinė vonia. Turime sporto salę ir mini golfą, tik golfo lazdų niekas neduoda, - juokiasi. - Gaunu pinigų tik prasimaitinti ir susimokėti už būstą, tačiau nesijaučiu, kad gyvenčiau labai skurdžiai.

Žadate Kolumbijoje pasilikti ilgam ar turite kitokių planų?

Likti čia neketinu, tikriausiai po metų grįšiu į Europą ir bandysiu susirasti kokį nors darbą. Tačiau kelionių tikrai nežadu atsisakyti.

Nuolat ieškote iššūkių...

Man tiesiog norisi pamatyti kitokį gyvenimą, išmokti naujų kalbų, susipažinti su naujomis šalimis, kurios nebūtų niekuo panašios į Europą. Todėl paskutiniais metais universitete ir pradėjau ieškoti galimybių išvykti į kokią nors tolimą šalį. Iš pradžių galvojau apie Afriką arba Aziją, tačiau prisiminiau, kad turiu keletą draugų kolumbiečių, su kuriais susipažinau vasaros stovykloje JAV prieš metus. Paklausiau, ar galėtų man padėti susirasti labdaros organizaciją, jie davė man keletą elektroninio pašto adresų. Maždaug po 70 išsiųstų žinučių gavau keletą atsakymų ir pradėjau derinti detales. Gavau savanorio vietą tarptautiniame biure Bukaramangoje, Kolumbijos pietvakariuose, netoli sienos su Venesuela.

LIETUVOS paviljonas universitete Bukaramangoje.

Šiuo metu rašau įvairiausius projektus, organizuoju dienos stovyklas, dėstau anglų kalbą UIS universitete (angl. The Industrial University of Santander), kartą per mėnesį skaitau paskaitas Šv. Tomo universitete (angl. University of Santo Tomas). Esu labai užsiėmęs ir tuo džiaugiuosi. Man patinka turėti daugybę veiklos.

Kiek jūsų tėvai prisidėjo prie to, kad dabar keliaujate po pasaulį, savanoriaujate?

Labai daug. Jie formavo mano pasaulėžiūrą.Tėtis dirbo laivų inžinieriumi, todėl jam teko daug keliauti - iš čia gimė ir mano noras pažinti skirtingas šalis, jų kultūras, skirtingus žmones. Mama dirbo medicinos sesele. Ji išugdė man nuostatą, kad kartais kiti žmonės tau turi rūpėti daugiau negu tu pats. Tačiau apie mediciną ji manęs neišmokė nieko daugiau nei pasakyti "fenendoskopas".

Fonendoskopas?

To žodžio, "fenendoskopas", man visiškai pakako, kad galėčiau pasirodyti siaubingai protingas prieš kitus vaikus, - juokiasi.

Kokius vaikystės prisiminimus labiausiai branginate?

Labai branginu prisiminimus apie ilgus vakarus pas močiutę kaime (ji gyvena Saugose, Šilutės rajone). Kone iki paryčių su ja kalbėdavome apie istoriją, geografiją, gyvenimo prasmę... Tie pokalbiai mane visada paskatindavo uoliau mokytis. Ir močiutės, ir tėvų auklėjimas padėjo baigti "Vėtrungės" gimnaziją su pagyrimu.

Aš užaugau Naujakiemio gatvėje, tarp Debreceno ir Šiaulių gatvės rajonų. Mėgau tuos pačius dalykus, kaip ir daugelis vaikų: futbolą, krepšinį... Prisimenu, kaip spardydavau kamuolį į mokyklos sieną, - juokiasi, - dar ir dabar ant mokyklos stogo turėtų būti keletas kamuolių po netaiklių smūgių.

KOLONIJINĖ Barichara nuostabiai graži.

Savo vaikystės neišmainyčiau į nieką. Buvau apsuptas nuostabių asmenybių: mamos, tėčio, močiutės, tetos... Nuoširdžiai noriu pasakyti, kad jie padarė didžiulį darbą stengdamiesi išauklėti mane geru žmogumi. Manau, jiems visai neblogai pavyko, - šypsosi.

Ką studijavote Niukaslo universitete?

Studijavau politiką. Įstojau 2009 metais, iškart baigęs mokyklą, mokslus baigiau šią vasarą. Esu dar tik šviežiai iškeptas specialistas, bet jau moku daug kalbėti ir mažai daryti, - juokiasi.

Kuo ypatingas studentų gyvenimas Anglijoje?

Visiškai skiriasi nuo studentų gyvenimo Lietuvoje. Nors, tiesą sakant, niekada pats nepatyriau lietuviškų studijų ypatumų...

Anglijoje mokslai tęsiasi trejus metus. Pirmieji iš jų, tiesą sakant, "nesiskaito". Tol, kol pavyksta gauti daugiau nei 40 proc. visuose moduliuose, progresuoji į antrus metus. Dėl šios priežasties pirmieji metai dažniausiai primena amerikietiškus filmus, kuriuose studentai tik linksminasi kur pakliuvo: ant namų stogų, gatvėse...

Anglijos švietimo sistema sukurta taip, kad studentai nesimokytų jiems nereikalingų dalykų - tokių kaip kūno kultūra pirmaisiais studijų metais Lietuvoje. Net paskutiniais mokslo metais universitete neturėjau daugiau nei 8 paskaitų per savaitę. Tačiau teko daug dirbti individualiai, praktiškai. Nuo darbo po paskaitų priklausė, kaip baigsiu universitetą.

BAŽNYČIA Baricharos mieste, labai dažnai filmuojama kolumbietiškoms telenovelėms. Apie 90 proc. Kolumbijos gyventojų yra katalikai.

Niukaslo universitetas yra vienas geriausių Anglijoje, jį baigė Rowanas Atkinsonas, geriau visiems žinomas kaip Ponas Bynas. Taip pat kartu su manimi jį baigė princesė Eugenie (britų karališkosios šeimos narė, viduriniojo Elžbietos II sūnaus princo Andrew jaunesnioji dukra. - Aut. past.) Tiesą sakant, ji niekada neatrodė labai princesiškai: drabužiai būdavo netgi apšiurę, balsas užkimęs nuo praeitos nakties šėlionių... Šiaip ar taip, visada tai paminiu norėdamas parodyti, kokį prestižinį universitetą baigiau... - juokiasi.

O kaip pradėjote savanoriauti?

Tokia idėja kilo, kai sužinojau apie labdaros organizaciją "Link Community Development". Ji įgyvendina mokymo ir gyvenimo pagalbos programas Afrikoje. Supratau, kad padėdamas šiai organizacijai ne tik pakeliausiu po skirtingas šalis, bet ir padarysiu kai ką naudingo, suteiksiu pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

Taigi pradėjau rinkti labdarą. Per tris mėnesius surinkau beveik 400 svarų sterlingų (tai maždaug 1600 litų) ir jie iškart buvo pervesti vaikams. Tada susikroviau kuprinę ir išvykau. Keliavau ne vienas - socialiniame tinkle susipažinau su viena mergina, kuri irgi dirbo su ta pačia organizacija. Nutarėme keliauti kartu.

Jūs autostopu nukeliavote į Maroką?

Taip. Kelionę pradėjome Mančesteryje ir iš viso užtrukome septynias dienas. Tai buvo vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime, kurį mielai pakartočiau. Pervažiavome per didžiąją dalį Anglijos, persikėlėm keltu į Prancūziją, tada keliavome iki Ispanijos pietų, o iš ten persikėlėme keltu į Maroką. Per visą kelionę mus pavežė maždaug 35 vairuotojai. Kiekviena diena buvo pilna staigmenų, džiaugsmo ir nusivylimo. Prisimenu, bandydami išvažiuoti iš Madrido, laukėme nuo aštuntos valandos ryto iki ketvirtos vakaro, kol sustabdėme pirmąjį automobilį. Tą dieną užbaigėme mažame miestelyje pavadinimu Puerto Lapice.

Kelyje sutikome ir vieną lietuvį. Sunkvežimio vairuotojas Romas mus ne tik pavežė iki Vitorijos Ispanijoje, bet ir sutepė sumuštinių su lietuviška dešra bei davė arbatos. Jis net nukrypo nuo savo maršruto, kad mus išlaipintų saugesnėje vietoje.

KELIAI Kolumbijoje nėra didelis džiaugsmas žmonėms, kurių silpnas skrandis.

Vėliau, bandydami nusigauti iki Malagos, irgi patyrėme nuotykių. Sustojo vyriškis ir sutiko mus nuvežti iki pat miesto, bet jam patiko važiuoti itin greitai, o mes apie greitą važiavimą turėjome kitokią nuomonę, mat keliai labai vingiuoti... Važiuodamas jis paklausė, ar norėtume pamatyti jo sūnaus nuotrauką. Mes, būdami mandagūs, sutikome. Pasirodo, padarėme klaidą. Jo sūnaus nuotrauka buvo kelnių galinėje kišenėje. Bandydamas ją ištraukti jis pamiršo ne tik laikyti vairą, bet ir žiūrėti į kelią. Todėl aš turėjau galimybę iš siaubo išsprogusiomis akmis kokias septynias minutes pavairuoti pats.

SIENA. Prie savo išpieštos sienos su kolumbiečiais draugais. 

Kai nuvykome į miestą, jis mus pavaišino pietumis, nupirko alaus, pats taip pat išgėrė du ar tris butelius ir pasiūlė nuvežti mus toliau. Bet mes nutarėme pasilikti ir palaukti kitos mašinos.

Tą pačią dieną, jau vakarėjant, sustabdėme moterį iš Maroko. Papasakojom jai, ką mes darome ir kur keliaujame, tiksliau - davėme jai perskaityti laišką ispanų kalba, nes mes patys šia kalba temokėjom pasakyti "laba diena" ir "ačiū". Išgirdusi mūsų istoriją, ši moteris, su kuria net negalėjome dorai susikalbėti, nusivežė mus į savo namus. Siaubingai gerai pamaitino (pavalgęs negalėjau valandą net pajudėti), leido nusiprausti ir net davė savo lovą išmiegoti!

Ryte mes jai padėkojome visomis žinomomis kalbomis ir iškeliavome toliau. Jei ne ta moteris, tą naktį būtume praleidę gatvėje arba paplūdimyje.

Kitą dieną jau kėlėmės keltu į Maroką ir ten praleidome savaitę: keliavome po visą šalį, aplankėme ne tik tokius žinomus miestus kaip Marakešas ir Fesas, bet ir Sacharos dykumą, kuri tiesiogine to žodžio prasme man atėmė kvapą. Prieš pat dykumą pamatėme palmių oazę, už kurios liko tik smėlis ir jokios gyvybės, visiška vienuma ir absoliuti ramybė. Turbūt žmogus gali pasijusti toks mažas tik jūroje ir dykumoje.

Būdamas Maroke supratau, kiek daug mes turime, palyginti su šiais žmonėmis. Tada man ir kilo idėja baigus universitetą išvažiuoti kur nors, kur civilizacija nėra tiek pažengusi į priekį...

Gal žadate grįžti į tėvynę? Ar jos ilgitės?

Iki šiol aplankyti artimųjų grįždavau keletui savaičių du kartus per metus - vasarą ir žiemą, bet šiemet man to padaryti nepavyks dėl siaubingai brangių skrydžių ir laiko stokos. Žinoma, būsiu labai laimingas, kai vėl juos pamatysiu po metų pertraukos.

Nesvajojate apie savo šeimą, vaikus?

Tiesą sakant, tokių planų dar bent keletą artimiausių metų neturiu... Mano kelionės dažniausiai sužlugdo visus mano meilės planus. Su pastarosiomis dviem merginomis teko išsiskirti, nes palikau vieną ar kitą šalį, greičiausiai tas pats atsitiks ir su kolumbietiška meile. Tačiau aš dėl to nesigailiu. Esu dar jaunas, man tik 22-eji, tad pirmiausia noriu save išbandyti pasaulyje, patobulėti, tada gal tikra meilė ateis ir į mano kiemą.

Kaip savo kiemą įsivaizduojate po dešimties, dvidešimties metų?

Po tiek laiko jau norėčiau turėti ir sėkmingą profesinę karjerą, ir šeimą - keletą vaikų, nuostabią žmoną... ir solidžią pinigų sumą banke, - šypsosi. - Tačiau tai tik svajonės. O kaip bus iš tiesų, kur atsidursiu - Lietuvoje ar kitame pasaulio krašte, ką veiksiu ir kaip gyvensiu, parodys laikas.