Sudie pasakykim spaliui

Ant šio spalio net ir norėdami nerastume už ką pykti - jis padarė viską, ką tik galėjo. Švelnūs orai, šviesios dienos, ilgai šalnų nenuskainioti žiedai ir kuplios geltonų lapų kupetos buvo tai, apie ką visada svajojame. Žinojome, kad visa tai yra tik rudens šventės dalis, o šventės nebūna amžinai. Taigi, visa tai regėjome, o dabar šventę jau išlydime. Po savaitės pasijusime lapkrityje...

Gamtoje daugeliu atvejų negalima pamatyti jokios ribos tarp metų laikų, tarp mėnesių. Tačiau spalio ir lapkričio riba yra, ją nesunku pastebėti. Taip jau būna, kad paskutinėmis spalio dienomis dar ištinka šilumos priešokiai ir mus pamalonina saulelė. Su saule pragysta žiogai, ore ima sparnais virbėti laumžirgiai - mes jau manėme, kad jų seniai nebeliko, kad juos išvysime tik kitąmet, artėjant vasaros viduriui. Kur ten - jie sau plazda ore, stvarsto museles. Sakytum - ruošiasi ilgam gyvenimui. Tačiau tam nelemta įvykti.

Praeis trejetas - ketvertas dienų, ir lapkritis pakeis viską: vėjai nuplėšys lapus, užmigdys vabzdžius, nuskainios žiedus. Žemė nurims ir pradės ruoštis paskutiniam rudens atodūsiui - pasiruošimui žiemai. Ruduo yra pereinamasis metų laikas, taigi - gali būti, kad žiemiškų orų regėsime jau šio mėnesio gale. Na, o jeigu ir nepamatysime sniego, viskas gamtoje bus paruošta jam sutikti.

Taigi, lapkričio pradžia iš esmės labai skiriasi nuo spalio pabaigos: atrodo, kad gamta ilgai nesiryžo mums pasakyti tikrosios tiesos apie žiemą, o išdrįso tik dabar. Šiemet viskas atrodo kiek kitaip - pirmiausia tokiu metu dar aktyviai migruoja paukščiai, nors paprastai lapkrity jie jau būna nurimę ir atlikę savo darbus: vieni pasiruošę žiemai čia pat, savo krašte, kiti iškeliavę ar jau nukeliavę į tolimas žiemavietes. Iki paties lapkričio daug kas gyveno per daug aktyviai. Paklausite: ar už tokį lengvabūdiškumą jų niekas nenubaus? Kad ir staigūs šalčiai? Tikimės, kad ne... O jeigu ir baustų, tai neturėtų jokių pasekmių: šiaip ar taip, savo vaikus baustų pati gamta...

Nieko nėra smagiau, kaip vaikščioti po čežančius rudens lapus. Mes juos nušlavėme nuo kelių, o kitur... Kitur to daryti tikrai nereikia, sakyčiau - net neprotinga. Kodėl? Labai paprasta - šluodami, grėbdami lapus mes atimame maistą iš dirvodarininkų gyvūnų, ypač sliekų. Ar jūs žinote, kad viename derlingos žemės kvadratiniame metre gali gyventi 200-300 sliekų? Jiems reikia daug maisto, o lapai, gulintys ant žemės, kaip tik juos ir maitina. Štai pro urvelio angą vieną kūno galą iškišęs sliekas skubiai nutveria lapą ir jį įsitraukia urvelin. Čia jį suvirškins, ko nereikia - pašalins. Tokios sliekų sukurtos „atliekos“ labai praturtina dirvožemį. Iki vėlyvo pavasario ant žemės visai nelieka medžių lapų - juos visus „suvalgo“ ir perdirba sliekai. O mes norime iš jų atimti šį maistą... Beje, lapai, gulintys ant žemės po medžio laja, nuo šalčio saugo medžio šaknis, padeda kauptis drėgmei ir saugo nuo greito jos išgaravimo.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“