Sterkas pagal Anatolijų Klemencovą

"Mėgstu gaminti, kartais žmonai sakau: "Tu eik, pailsėk, nes man trukdai." Apskritai manau, kad moteris virtuvėje tai yra nuodėmė. Kuo daugiau senstu, tuo labiau traukia virtuvė; gal tai sindromas koks? Menininkai nėra išrankūs, valgo pakankamai kuklūs, bet koncervų neverta ir menininkams valgyti; jie turi save branginti - saikingai valgyti, saikingai gerti.

Aš kepu lietuvišką žuvį starkį. Iš pradžių reikia apdoroti, 5 - 7 centimetrų gabaliukais dėti į keptuvę, labai mažai pilti aliejaus. Įpilti vandenuko. O kitoje keptuvėje reikia ruošti svogūnus, pipirus, morkytes, pomidorų griežinėlius. Svogūnų mišinyje turi būti apie 70 procentų. Trumpai pakepinti. Labai gerai įpilti truputį pienuko ir pagardinti keletu šaukštelių grietinės. Išeina puikus vidutinio tirštumo mišinys. Ir kai iškepi žuvį iki traškumo, jos gabalėlius sudėlioji ant didelio padėklo, nes mažoje lėkštėje ji nepadarys įspūdžio, ir tada delikačiai užpili mišiniu iš kitos keptuvės. Iš karto valgyti negalima, reikia, kad maistas kiek atvėstų. O tada jis patogiai dalijamas porcijomis: man atitenka skaniausias viduriukas, žmonai - uodegytė, vaikams - galva.

O prie šio valgio statau grafinuką šaltos degtinėlės - po 25 gramus, jokiu būdu negalima gerti stipriai. Ir tada pajunti didelį "kaifą". Taip, aš vaišinau svečius ta žuvimi, ir visi buvo tiesiog sužavėti patiekalu. Net moterys, atėjusios į svečius, klausia: "Kas čia per maistas, kas jį gamino?" Sakau, kad aš, bet delikačiai, per daug nesididžiuodamas.