"Širdyje mums - dvidešimt metų..."

Penkiasdešimtmetė Irena Sudau teigia, kad nuo pat mažens ji buvo labai visuomeniška, nenustygstanti vietoje. Sunkus skuodiškei buvo išsiskyrimas su namais, kai išvyko studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute. Čia ji, mamos vaikas, sunkiai pritapo: nesižavėjo apdarais, nerūkė kaip miesto merginos. Pirmą studijų mėnesį vakarus leisti verkdama po bendrabučio kiemo medžiu. Ilgėjosi mamos, namų...

Vėliau grįžo dirbti į Skuodą. Čia ji dėstė rusų kalbą dabartinėje gimnazijoje, dirbo miesto Vykdomajame komitete, partijos komitetuose instruktore.

Senmergės godos

"Žinote, kaip būna gyvenime su tais vyrais. Jei aš patikdavau kuriam, tai jis man nepatikdavo, jei man patikdavo, tai jis į mane nekreipdavo dėmesio. Baigus pedagoginį institutą pasikeitė ir mąstymas: bet koks jau nebetiko, norėjosi susirasti šeimos žmogų, neišgeriantį. Kai sulaukiau 37 metų, suvokiau, jog ant balto žirgo niekas gali ir nebeatjoti", - dalijasi prisiminimais Irena.

Giminės su gailesčiu žiūrėjo į senmergiaujančią mokytoją: "Net žvairos, vienakojės ar vienarankės išteka, o kodėl tu negali?". Moteris sako mąsčiusi, jog jei jau labai niekas į širdį neįkrito, tai neverta ir rizikuoti.

Verneris pasirodė būtent tada. Viskas vyko kaip rožinėse mergaitiškose svajonėse, tik išrinktasis atvyko ne baltu arkliu, o baltu mersedesu.

Drebulys

Vernerio tėvas prieš karą gyveno Skuode, tad nepriklausomybės metais jis sumąstė su sūnumi aplankyti gimtinę. Tuo metu Verneris jau penkerius metus našlavo.

Žmonės, kurie turi susitikti, būtinai susitinka. Taip ir jie su Verneriu: jau po pirmo bendravimo vakaro, nors sunkiai susišnekėjo, pasijuto lyg seni pažįstami. Vėliau prasidėjo susirašinėjimas laiškais. Atsiversdavo Vernerio atsiųstą grojantį atviruką ir ilgai jį skaitydavo. Gavusi vokiečio nuotrauką ilgai į ją žiūrėdavo.

"Nors buvau ne aštuoniolikmetė, tačiau nepataisoma romantikė. Nusinešiau tą nuotrauką pas tetą, klausiau jos, ar geras tas žmogus. Ji pažiūrėjusi sakė, jog atrodo geras. Teta manęs klausė, ar aš ką nors jaučiu pažiūrėjusi į tą nuotrauką, atsakiau, jog nukrečia drebulys. Tetulė patvirtino, jog tai geras ženklas", - prisimena ūkininkė.

Ši moteris ir buvo Irenos slaptų jausmų patikėtinė. Tai ji merginą nuolat mokė neskubėti tekėti už pirmo pasitaikiusio, o sulaukti tikrų jausmų.

"Aš negerbiu žmonių, kurie viską vertina iš materialiosios pusės. Kai draugavau su Verneriu, man nuolat patarinėjo, kad iš šios pažinties privalau išspausti naudos: mašiną, namą ar pan. O visa kita nesvarbu. Ir nepabėgo tas mano užsienietis, ir naudos nesitikėjau",- mąsto Irena.

Tas rankų švelnumas

Verneris Irenai parodė Europą, pristatė savo giminėms Vokietijoje bei šioje šalyje palikęs verslą persikėlė gyventi į Lietuvą. 1992 m. Lietuvoje žuvo vienintelis Vernerio sūnus, tad grįžti į Vokietiją jis nebenorėjo, gyvenimas užsienyje netraukė ir Irenos. Pora susituokė 1996 m., nuo pažinties praėjus penkeriems draugystės metams.

Iš pradžių jie gyveno Skuode, vėliau nutarė kurtis Knežės kaime. Sodyba iš vasarnamio išaugo į 80 ha ūkį su 60 galvijų bei 4 samdomais darbininkais. Viskas prasidėjo nuo pirmos Vernerio Irenai padovanotos telyčios.

"Visi vyrai moterims dovanoja originalias dovanas, tačiau aš, miestietė, šią "dovaną" išvydusi net žagtelėjau. Tačiau kad ir netekusi žado, sugebėjau ištarti, jog esu labai patenkinta", - juokiasi ūkininkė. Taip ekspedagogė pradėjo mokytis ūkininkavimo ir naujai atrado savo pašaukimą.

Irena ir Verneris nesigėdija prisipažinti, jog rytą pradeda meilės prisipažinimu, jog nevengia švelniai susikabinti už rankų.

"Sakysite, jog tai neįmanoma mūsų amžiuje? Tačiau tai tiesa. Juk mes širdyje jaučiamės dvidešimtmečiais", - sako Irena.

Ar nepasibara? O kaipgi. Šeimoje visko pasitaiko. Irena nemėgsta nusileisti. Moteris visomis kalbomis šūkauja virtuvėje, o Verneris tuomet slepiasi antrame namo aukšte. Nusileidžia tada, kai žmona nutyla. "Ar jau viskas, pagerėjo?" - klausia.

Irena vyrui dėkinga ne tik už gyvenimo permainas. Verneris pataisęs ir moters įpročius. Ji nemokėdavusi planuoti laiko, valgydavusi stačiomis. Vyras ją įpratino serviruoti stalą bei valgymui skirti bent pusvalandį. Verneris savo žmoną prikalbino išmokti vairuoti, domėtis nauja informacija, skirtos ūkininkams, ir dar daug ko...

"Kodėl mane?"

Irena prisipažįsta dažnai Vernerį kamuojanti klausimu, kodėl jis pasirinko ją. Juk ji nebuvo nei gražuolė, nei gera šeimininkė.

Irena nemėgo gaminti, tad pasakojo vardan draugystės su Verneriu labai stengusis ir jam nuolat kepdavusi kiaušinienę su lašinukais. Jis girdavęs, sakydamas, jog nieko skanesnio nesąs ragavęs. O po vestuvių jai teko susidurti su niūria povedybine realybe: Verneris braukdamas pirštu per kaklą parodė, jog nebenori kiaušinienės. Parodė ir tikruosius savo kulinarinius gebėjimus, kuriuos iki tol slėpė. Pavyzdžiui, ėmė kepti slyvų pyragus...

Virtuvė - Vernerio stichija. "Kaip jo galiu nemylėti sušveitusi tiek jo iškepto skaniausio pasaulyje pyrago?" - atskleidžia santarvės paslaptį šeimininkė.

Nors pora neturi bendrų vaikų, tačiau mažųjų klegesio šeimoje netrūksta. Visą vasarą, savaitgalių, švenčių metu šiuose namuose klega net šešetas giminaičių atžalų. Verneris ir Irena labai myli vaikus, tad lepina juos kaip tik gali.

Verneris ir Irena Sudau kartu jau daugiau nei dešimt metų, tačiau moteris ir šiandien iš savo vyro gauna gėlių be jokios progos. Kai Verneris suka į gėlių parduotuvę, o Irena klausia: "Kam pirksi gėles?", vyras patyliukais atsako, jog grįždamas namo gali netikėtai sutikti pačią geriausią moterį...