Serialų anatomija

Baimė ir atmintis

Kai pasakojame pasakas vaikams, pastebime, jog pasakotojas neguodžia, nemoralizuoja, neaiškina. Pasaka veikia mus apeidama sąmonę - metaforomis, analogijomis, palyginimais. Jeigu ledinis siaubas sukausto vaiką, jam padeda suaugusieji. Kai mus sukausto baimės jausmas, iš atminties išgriebiame gelbėjimosi šiaudą. Greta baimės jausmo yra ir paguoda: "Bankrutavau? Nieko, pinigai uždirbami." Kitaip tariant, nesaugumą išsklaido psichikos resursai.

Jei suvokiame piktą pavydą: "Draugui geriau sekasi, ir man pavydu", atsiranda ir gelbėjimosi priemonių - kompensacinių minčių: "Užtat jo žmona nemyli, neištikima" arba "Kada nors aš jam dar parodysiu". Tačiau jei pavydo jausmas išstumtas iš pasąmonės, jaučiame nesuvokiamą nerimą.

Jei suvokiame, kad trokštame būti mylimi, ieškome draugijos, kur mus myli. Sąmoningai atsimename žmogų, kuris mums gali suteikti meilės. O jeigu šio savo noro nesuvokiame, slapstomės ir neaišku ko pykstame ant žmonių, o kartais jaučiame panikos priepuolius.

Jeigu suvokiame, kad mums būtina, jog pasaulyje būtų tvarka ir kas nors mums vadovautų, tada tiesiog pasirūpiname būti ten, kur yra nustatyta tvarka. Jeigu nesuvokiame, atsiduriame chaose ir jaučiame nepaaiškinamą nerimastį. Regis, viskas taip paprasta: paklausk savęs, kaip jautiesi, ko iš tikrųjų nori.

Kas gąsdina ir guodžia

Mes tik tariamės save pažįstą. Racionalūs žmonės ir brandžiame amžiuje drovisi reikšti savo reikalavimus, poreikius, jausmus ir geismus. Ar stoiškai, išmintingai rengiamės senatvei ir mirčiai? Taigi ne. Sokratas, Markas Aurelijus, Seneka, Epikūras - tik saujelė vyrų ryžosi atvirai samprotauti apie mirtį. Dauguma mūsų šios minties vengiame. "Mes negalime žiūrėti į mirtį ilgiau, nei galime žiūrėti į saulę", - rašė F. de Larošfukas.

Konkurencijos jausmai irgi daug kam paslaptis. Žmonės pavydi ir konkuruoja, bet dangsto tai mandagumu ir maloniu elgesiu. Slepiamasi ir nuo savęs paties. "Ak, koks jaukus jūsų butas", - sako moteris draugei. O parėjusi užsipuola vyrą: "Kodėl mes vis dar nepasidarėme remonto?" Arba mergina, draugiškai juokavusi pobūvyje su drauge, išsiskyrusi pyksta: "Ir kodėl ji nuolat koketuoja?" Žmogus nuolat galvoja, kaip uždirbti daugiau pinigų, bet save įtikinėja, kad pinigai jam nerūpi. Taigi visi esame linkę nerimauti, taip pat kaip ir esame linkę aptarinėti savo išgyvenimus ir ieškoti guodžiančios įtakos.

Serialų paslaptys

Jie ilgam prie ekranų prikausto žiūrovus, todėl eilinė serija turi baigtis netikėtai, be paaiškinimų. Serija nutrūksta įdomiausioje vietoje ir pasirodo titrai.

Reklamoje esame intriguojami: "Kitoje serijoje paaiškės, ar Marija atgaus atmintį ir suras savo prarastą kūdikį?" "Ar Chosė pabus iš komos?" Serialas negali nuvilti žiūrovo: kad ir koks tragiškas būtų pagrindinio veikėjo likimas, pagaliau jam turi pasisekti ar bent nušvisti viltis. Pasaka yra pasaka.

Kas žiūri serialus? Vargu ar jų žiūrovą įsprausime į Prokrusto lovą. Dažniausiai tai vis dėlto namų šeimininkės, pavargusios nuo buities. Vaikai. Vyrai labiau domisi veiksmo filmais. Į žiūrėjimą įsitraukiama lengvai, nes serialas veikia pasąmonę ir formuoja pasąmoningą ryšį su herojais, su jais tapatinamasi. Tokia jau žmogaus prigimtis, kad jo pasąmonė nuolat pasirengusi užmegzti naujus ryšius.

Niekas neįrodė, kad serialus žiūri tik isterikės ar tie, kuriems gyvenime trūksta adrenalino, nuotykių, drąsos. Tačiau manoma, jog serialus vengia žiūrėti žmonės, kurie jaučia, kad tai juos per daug sudirgins, išderins. Prieš serialus nusistatę yra logiškai mąstantys vyrai, "mačo". Tačiau kaipsyk tokie individai labiausiai pasiduoda įteigiamoms emocijoms. Jiems kyla tam tikras nerimas, kai juos veikia svetimos emocijos - teigiamos ar neigiamos. Todėl jie vengia romantikos ekrane ir gyvenime, nes jaučiasi prieš ją silpni. O isteriškos ar jausmingos prigimties žmonės įsijaučia, bet neišsiderina, nes yra gerai apsaugoti nuo televizinių ir gyvenimiškų aistrų, mat pasiduoda logikai: "Taip, aš lengvai įsijaučiu į herojų jausmus, bet mane veikia ir šaltas vyriškas protas."

Poveikis

Ar gali serialas psichologiškai padėti? Ir taip, ir ne. Gali, nes jis, kaip ir pasaka vaikui atlieka sugestyvią funkciją: nuramina, nes parodo, kad tokius jausmus kaip tavo išgyvena ir kiti, o kai kam yra kur kas blogiau, nei tau.

TAIP. Serialai mums įteigia, kad silpnas, bailus, neryžtingas žmogus turi galimybių pagerinti savo gyvenimą. Blogi dalykai gali baigtis gerai. Blogį pasaulyje sėji ne tu, o piktadariai, ir jiems dėl to bus riesta, prieis liepto galą. Kartais reikia ryžtis ir atvirai pasakyti, ką manai. Pagaliau kada nors tiesa išaiškėja. Ateis diena, kai artimieji tave supras.

NE. Nuraminimas dar nereiškia, kad žmogui savaime pradės sektis. Tam reikia sėkmės ir ryžto, aiškiai žinoti, ko sieki.

Kartais suvoki, jog ne visiems niekšams atkeršys dangus, o kai kuriuos blogus dalykus susikuri pats. Ir tau teks juos nesigraužiant priimti ir sau atleisti.

Blogį pasaulyje kiti suvokia kaip neišvengiamą arba net kai gėrį. Serialas pernelyg supriešina ir sutirština išgyvenimus, kasdienybėje viskas būna blankiau, užtat - patikimiau ir žingsnelis po žingsnelio. Audringi išgyvenimai ir ašaros anaiptol nereiškia didelio žmogaus pasitikėjimo.

Pagaliau žmonės nepradeda tau nesąlygiškai pritarti, o viską suvokia savaip. Gyvenime nebūna laimingos pabaigos, nes jis - ne Šecherezados pasaka. Užtat gyvenime būna akimirkų, kai suvoki, kad juo su niekuo nesikeistum. Kai nugalėjęs išdidumą ir pasipūtimą pripažįsti, jog tavo oponentas irgi savaip buvo teisus.