Seniausios pasaulio knygos

Tora

2013 m. Bolonijos (Italija) universiteto bibliotekoje buvo rastas seniausias Toros rankraštis. Tai 36 m ilgio ritinys iš minkštos avies odos. Apie knygą nieko nebuvo žinoma dėl klaidos 1889 m. nustatant jos amžių. Tuomet bibliotekininkas knygą priskyrė XVII a. Klaidą pastebėjo universiteto dėstytojas Mauras Peranis (Mauro Perani). Jis apžiūrėjo rankraštį ir pamatė, kad pasakojimo stilius atitinka senovės Babilono tradiciją, nėra sunormintas pagal XII a. priimtus reikalavimus. Toros amžius buvo nustatomas radioaktyviosios anglies metodu dukart - Italijoje ir JAV. Paaiškėjo, kad Tora parašyta prieš daugiau kaip 850 metų.

Sakmė apie Gilgamešą

Išsamiausia poemos apie Gilgamešą versija buvo rasta XIX a. viduryje, kasinėjant asirų karaliaus Ašurbanipalo bibliotekos senovės Ninevijoje griuvėsius. Kasinėjimams vadovavo anglų archeologas Ostinas Henris Lajardas (Austen Henry Layard). Epas buvo užrašytas akadų kalba dantiraščiu ant 12 molinių lentelių, jį sudarė apie 3000 eilėraščių. Mokslininkų manymu, epas buvo sukurtas VIII-VII a. pr. m. e. Lentelės su epo tekstu saugomos Britų muziejuje, kuriam jas 1852 m. perdavė archeologo asistentas Ormuzdas Rasamas (Hormuzd Rassam). Iš šios sakmės galime susidaryti vaizdą apie senovės žmonių religiją ir jų filosofiją. Pagrindiniai epo herojai yra pusdievis Gilgamešas ir molio žmogus Enkidu. Didelį kūrinio populiarumą tarp šiuolaikinių skaitytojų galima paaiškinti tuo, kad jame aprašomas Pasaulinis tvanas.

Mirusiųjų knyga

Šį mistinį senovės egiptiečių tekstų rinkinį sudaro maldos, giesmės ir užkeikimai, turėję mirusiajam palengvinti pomirtinį gyvenimą. Pavadinimą „Mirusiųjų knyga“ sugalvojo egiptologas K.R.Lepsijus, nors rinkinio tikslus pavadinimas yra „Ištarmės apie išėjimą į dienos šviesą“. Jis buvo kuriamas nuo VI iki I a. pr. m. e. Daugiausia tekstų rasta Tėbų miesto kapavietėse, kur jie buvo surašyti ant papirusų ir papuošti puikiais piešiniais, vaizduojančiais mirusiojo laidojimo ir pomirtinio teismo scenas. Vertingiausi papirusai saugomi Britų muziejuje.

Sinajaus kodeksas

Seniausia mums įprasto formato knyga - Sinajaus kodeksas - yra parašyta IV a. Pirmuosius 43 kodekso puslapius 1844 m. aptiko vokiečių mokslininkas Konstantinas Tišendorfas (Constantine Tischendorf) Šv. Kotrynos vienuolyno bibliotekoje Sinajaus pusiasalyje. Mokslininkas juos rado paruoštos sunaikinti makulatūros krūvoje, o dar 86 puslapius - jų specialiai ieškodamas. K.Tišendorfas išvežė juos į Europą ir publikavo. Jis ketino grįžti į vienuolyną ir pasiimti likusiuosius, bet vienuoliai jam neleido į juos net žvilgtelėti. Padėtį išgelbėjo Rusijos imperatorius Aleksandras II, kuris sumokėjo 9 tūkst. rublių, ir K.Tišendorfas atgabeno lapus į Rusiją. Ant plonytėlaičio balto pergamento graikų kalba buvo užrašytas ne visas Senojo Testamento tekstas, visas - Naujojo ir dar du ankstyvosios krikščionybės laikų autorių kūriniai. Iki 1933 m. Sinajaus kodeksas buvo saugomas Rusijos imperatoriškojoje nacionalinėje bibliotekoje, bet bolševikai jo dalį pardavė Britų muziejui. Dabar 347 puslapiai priklauso keturiems savininkams - Rusijos nacionalinei bibliotekai, Britų muziejui, Leipcigo universitetui ir Šv. Kotrynos vienuolynui.

Aba Garimos Evangelijos

Dvi Evangelijos yra saugomos Etiopijoje, Aba Garimos (Abba Garima) vienuolyne, kuris yra įsikūręs netoli Advos miesto. Parašytos 330-650 m. šventąja rašytine senovės Abisinijos kalba. Rankraščius 1950 m. rado meno istorijos specialistė iš Didžiosios Britanijos Beatrisė Plein (Beatrice Playne). Bet knygos pateko knygrišiui, jis į vieną iš jų įrišo XV a. puslapių, ir tik 2006 m. mokslininkai atkūrė buvusį knygų pavidalą ir nustatė jų parašymo datą. Deja, restauruoti knygų nepavyko ir jos liko vienuolyne. Evangelijos apipavidalintos vienodai, bet perrašytos įvairiomis rašysenomis. Pirmojoje knygoje - 348 puslapiai ir 11 iliustracijų, viršeliai pagaminti iš lentučių, padengtų paauksuotu variu. Antrojoje - 322 puslapiai, 17 miniatiūrų, tarp jų ir 4 evangelistų portretai. Viršelis - iš sidabro. Mokslininkai išsiaiškino, kad dailininkas ir perrašinėtojas dirbo vienu metu, iliustracijas sukūrė dailininkai afrikiečiai.

Ostromiro Evangelija

Tai seniausia Rusios knyga, kurios amžius yra tiksliai nustatytas, seniausias tekstas klasikine slavų kalba. Saugoma Sankt Peterburge, Rusijos nacionalinėje bibliotekoje. Ją 1056-1057 m. diakonas Grigorijus parašė Novgorodo posadnikui Ostromirui, kunigaikščio Iziaslavo Jaroslavovičiaus giminaičiui. Knyga yra unikali tuo, kad po kanoniškojo teksto diakonas išsamiai aprašė jos parašymo aplinkybes ir nurodė datą nuo pasaulio sukūrimo. Evangelija buvo rasta 1701 m. ir Petro I įsakymu nusiųsta į Peterburgą. Antrąjį kartą rasta po imperatorės Jekaterinos mirties jos kambaryje. Imperatorius Aleksandras I perdavė Evangeliją Imperatoriškajai viešajai bibliotekai. Būtent pagal Ostromiro Evangeliją buvo sudaryti senosios slavų kalbos žodynai ir gramatika.

Deimantinė sutra

Deimantinė sutra, pirmoji pasaulyje spausdintinė knyga, kertinis budizmo tekstas, buvo atspausdinta ksilografijos metodu. Knyga - tai šešių teksto lapų ir vienos graviūros, vaizduojančios Budą, ritinėlis. Beveik 5 m ilgio ritinėlį atrado archeologas Markas Steinas Magao oloje Vakarų Kinijoje 1900 m., išpirko ritinėlį iš daoistų vienuolio ir išvežė į Didžiąją Britaniją. Knygą 868 m. gegužės 11 d. išleido žmogus, vardu Van Dzi. Saugoma Britų bibliotekoje.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"