Sename autobusiuke įrengė pirtį

Atnaujino seną kledarą

Iš išorės – autobusas, kurio modelis atgyvenęs, o viduje – tikra medžiu iškalta pirtis: kampe – iš kaitrių Karelijos akmenų sukrauta krosnis, abipus sienų – suolai. Pakura ir dėžė malkoms įrengtos autobuso gale. Vienu metu pirtyje, kuri per porą valandų gali įkaisti net iki 100 laipsnių, mėgautis karštu garu gali 5 – 6 žmonės.

Sienos ir suolai sukalti iš nekaitrios liepos bei juodalksnio medienos. „Kad šlaunys neprisviltų“, - šmaikštavo pašnekovas.

Pirties ant ratų malonumus jau išbandė nemažas būrys nausodiškių: artimiausių draugų, kaimynų, bulviakasio talkininkų, buvo suėjęs kone visas kaimo jaunimas. Neįprastą pirtį jiems V.Puidokas buvo užkūręs prie savo žemėje iškasto tvenkinio.

„Sakoma, kad pirmas blynas visuomet prisvilęs. Bet man ši taisyklė negalioja: man pasisekė, aš pats neturiu, ko prikibti prie savo pirties“, - džiaugėsi vyras. Jeigu reikėtų ją rengti iš naujo, viską darytų taip pat, nebent transporto priemonę pasirinktų didesnę.

Savo įrenginį, pradėjęs konstruoti dar žiemą, ketino užbaigti vasarą, bet darbai užsitęsė iki rugsėjo. „Surijo visą laisvalaikį. Reikėjo labai kruopščiai viską apgalvoti: kaip betonines plokštes iš vidaus pritvirtinti, kad su medžiu nesiliestų, kaip krosnį suvirinti, kur pakurą įrengti. O kai sugalvoji, dar tenka sumąstyti, kaip kuo geriau sutvirtinti“, - pasakojo V.Puidokas, neslėpdamas, jog iš pradžių niekas netikėjo jo sumanymu. Bet pamatę, kad šis nejuokauja, nausodiškiai vis dažniau užsukdavo į jo kiemą pasižiūrėti, kaip gimsta įrenginys.

Medžio apdailos darbus, sakė nausodiškis, atliko jo auksarankis žentas Laurynas Gieda: „Krapštėsi kalė, drožinėjo viduje, o aš įnikau į metalo darbus: reikėjo techniškai prikelti tą seną kledarą“.

Pirtį ant ratų dar tobulins

V.Puidokas įsitikinęs, jog geriausia proga pamaloninti draugus rudenį bus maudynės Minijoje po karštos pirties.

Nausodiškis įsitikinęs, kad jo mikroautobusas – pirtis praeis technikinę apžiūrą: „ Kiek mašinų su „buržuike“ važinėja. O čia - viskas tvarkinga, bus privirtintas gesintuvas, nes maža ką. Aš dirbu pagal principą: nori taikos, ruoškis karui, - juokėsi V.Puidokas. - Pats juk gaisrininkas esu, turiu būti atsakingas už savo darbą“.

Beje, jis ne tik ūkininkauja Nausodyje, bet ir vadovauja Baublių ugniagesių komandai.

„Sukonstruoti pirtį pasenusiame, be langų, berods 1986 m. pagamintame mikroautobuse, kuris buvo pritaikytas vežioti maisto produktams – Lietuvoje tokius išvis ant pirštų suskaičiuotum - mintis šovė prieš kokius 7 – 8 metus. Tą mašiną buvau nusipirkęs vežioti grūdams į turgų: įmetei maišus, pats numigai ant jų, - geros nuotaikos nestokojo V.Puidokas. - Po to gal kokį dešimt metų ji stovėjo niekam nereikalinga. Galvojau vežt ar nevežt į metalo laužą. Namuose savo pirties dar neturėjau. Va, nuriedėsiu sau prie Minijos, išsikaitinsiu pirtelėje ant ratų, čia pat – pūkšt į vandenį. Taip ta mintis manęs daugiau ir nebeapleido“.

Pradėjęs įgyvendinti savo sumanymą, vyras neslėpė, kad ieškojo medžiagos internete, bet ne kažką tesurado, klausinėjo žmonių, kurie jau turėjo įsirengę pirtis.

„Galutinis projektas gimė mano paties galvoje. Ačiū dievui sėkmingas, nes kitaip žmonės būtų užjuokę negyvai. Tik kai ką dar turiu papildyti. Pastebėjau, kad vėlų vakarą, maudantis tvenkinyje ar upėje, norisi, kad vanduo būtų apšviestas. Teks pritaisyti lempą, įrengti antrą akumuliatorių, jei pirmas nusėstų. Dar norisi prie šono pritvirtinti palapinę, kad išsimaudžius nereiktų stovinėti po atviru dangumi. Šio to reikėtų ir dėl įvaizdžio: pavyzdžiui, autobusiuką - pirtį spalvingai nudažyti ir sugalvoti pavadinimą“, - mintimis dalinosi išradingas ūkininkas.