Rūkymo psichologija

Kai užsirūkote cigaretę, traukiate į save išsvajotąjį dūmą, paklauskite savęs apie pojūčius bei jausmus. Kiekvienas iš 600 apklaustų vieno tyrimo dalyvių, turėjęs atsakyti į klausimą "Kodėl aš rūkau?", sutiko su teiginiu, kad tuo metu jaučiasi žmogumi, turinčiu daugiau valdžios ir jėgos, palyginti su tuo laiko tarpu, kai cigaretės rankoje nėra.

Su kiekviena nauja cigarete rūkantysis stengiasi palaikyti save, ramindamas savo susierzinimą, kilusį per dieną dėl nuovargio. Paradoksas tas, kad kiekviena surūkyta cigaretė iš tiesų atima fizines jėgas!

Kam ta saviapgaulė?

Viena surūkyta cigaretė blokuoja rūkaliaus galimybę suvokti savo jausmus - tiek psichologinius, tiek kūniškuosius. Neurochemikų žodžiais, nikotinas, esantis vienoje cigaretėje, blokuoja galvos smegenų išskiriamą malonumo hormoną ateinančioms keturiasdešimčiai minučių.

Jeigu pagalvotume logiškai, prieitume prie išvados, jog žmogus nesąmoningai užsirūko tam, kad atsisakytų malonumo ateinančioms 40 minučių!Ir štai koks sutapimas: užkietėjusių rūkalių žodžiais, jų ranka tiesiasi link cigaretės maždaug kas 35-50 minučių.

Šviežias oras skatina hormono endorfino gamybą galvos smegenyse. Endorfinas - tai džiaugsmo jausmas, įkvėpimas, žvalumas. Nikotinas ir dūmas atlieka kitokį darbą: jie neleidžia plaučiams pasisavinti deguonies tuo metu aprūpindami smegenų ląsteles nikotinu ir anglies dioksidu.

Tikslas absurdiškas: rūkaliui reikia įtvirtinti savo nepriklausomą psichologinę idėją apie tai, kad jis nevertas malonumo šiame gyvenime.

Taigi žmogus užsirūko, kad nubaustų save. Už ką gi?

Tas, kuris jaučia širdyje didžiulį skausmą, siekia atsikratyti šio nepakeliamo jausmo. Bėgdamas pats nuo savęs, žmogus padaugina skausmingas emocijas perduodamas jas kitiems žmonėms arba teikdamas naują skausmą pačiam sau. Nesąmoningai "bėglys" pradeda bausti save ne tik už paties susikurtą nemalonią situaciją savo gyvenime, bet ir už savo bailumą, kad nesugeba pažvelgti tiesai į akis, išanalizuoti savo klaidingo elgesio, kuris atvedė prie konflikto, arba priimti neišvengiamybę, kurios jis negalėjo pakeisti.

Skausmas - patogiausia sielos pozicija

Kodėl rūkalius renkasi dar labiau save skaudinti, jeigu jam ir taip bloga sieloje?

Todėl, kad jausti skausmą - tai patogiausia sielos pozicija; prie šio jausmo nereikia priprasti, nereikia dėti intelektinių pastangų, kad jis atsirastų, nereikia laukti, kol šis jausmas aplankys jus... Daugelis nesirenka prisiimti atsakomybę už džiaugsmo kūrimą ir neatsisako įpročio gyventi su skausmu. Kiti pasikliauja Dievo malone ir susitaiko su jiems skirta dalia ir nesąmoningai baudžia save už karčius pojūčius iki karsto lentos, nors tuo pat metu bando uždrausti sau jausti šį nepageidaujamą tamsų jausmą...

Tik štai uždarydamas duris į sielos skausmą, žmogus, deja, atjungia savo galimybę jausti malonumą, meilę ir džiaugsmą.

Geriausia draugė?

Bet juk vis dėlto cigaretė suteikia malonumo?

Kiek atsimenu pati, - taip. Manau, nuo to momento, kai liaujamės vartoję nikotiną, netgi nuolatinis noras užsirūkyti atpratimo periodu - irgi teikia malonumo! Tarsi filmas apie meilę, kurį žiūri vienumoje svajodamas pasidalyti švelnumu su tuo, kurio kol kas nesutikai.

Daugelis tyrimo dalyvių paminėjo, kad suvokia cigaretę kaip geriausią draugą. O su mylimu draugu sunku skirtis... Tačiau tokį draugą galima palyginti su profesionaliu tigrų treneriu su raktais nuo narvo kišenėje. Jūs šioje situacijoje - tigras. Jūs priklausomi ir nuo pašaro, kurio jums atneš ar neatneš, ir nuo trenerio rimbo. Dabar pabandykite džiaugtis gyvenimu! Turėkite galvoje, kad treneriui naudingiau, kai esate alkanas. Nervindamiesi jūs iš gabalo mėsos gausite tokį pat malonumą kaip iš pirmo dūmo po pusantros valandos pertraukos.

Jausmų anestezija

Nejaugi nikotinas išties yra toks stiprus narkotikas, kurio atsisakyti žmogui sunku net įrėmus į kaktą ginklą?

Fizine prasme rūkaliaus organizmas 24 valandas be cigaretės patiria tokį pat nikotino poreikį kaip skrandis parą be maisto. Nemalonu. Bet pakentėti galima.

Visiškai kas kita - psichologinė priklausomybė, kurią patiria rūkalius. Tai priklausomybė ne nuo nikotino, o nuo cigaretės kaip atributo.

Esminė noro užblokuoti malonumo centrą priežastis yra rūkaliaus seksualinis nepasitenkinimas. Tais momentais, kai jaučia meilės ir švelnumo poreikį, tačiau negali dalintis šiluma su mylimu žmogumi, jis griebiasi savojo nusiraminimo metodo: ištikimosios draugės cigaretės. Galbūt kai kurie skaitytojai prisimins situacijas iš savo gyvenimo, kai po artumo su širdžiai mielu partneriu, patyrę didelį malonumą, jie nenorėjo palikti jo keletui minučių, kad surūkytų cigaretę vienumoje. Ir atvirkščiai: nepasitenkinimo jausmas po bendravimo su draugu ar drauge sukelia poreikį "įšaldyti" skausmingus pojūčius su gelbėtojos cigaretės pagalba.

Slopindamas skausmą, žmogus visada slopina ir džiaugsmo pojūtį. Tai savotiška auka, kurią priklausomi žmonės atnašauja nikotinui mainais už savo seksualinio nepasitenkinimo anesteziją.

Seksualinis potraukis rodo žmogaus potraukį būti apskritai. Daugelis pagyvenusių žmonių psichologiškai miršta dar iki paskutinio atodūsio. Žmonės, rūkę visą gyvenimą, senatvėje gana lengvai atsisako šios priklausomybės. Todėl, kad dingsta jų poreikis slopinti seksualinio ir bet kurio kito nepasitenkinimo jausmą.

Antrojo pasaulinio karo metu tėvai pratino vaikus prie tabako, kad padėtų jiems atsikratyti nepakeliamo alkio jausmo. Ne paslaptis, kad viena surūkyta cigaretė neutralizuoja apetitą maždaug 35 minutėms. Žmogus, slopinantis savo jausmus ir pojūčius, pradeda naudoti savo mentalines galimybes savo poreikiams nustatyti, pradeda galvoti apei tai, ar jam norisi kažko, ar nelabai... Būtų protinga savęs paklausti: kai jaučiame alkį, mes jį jaučiame ar apie jį galvojame?

Analizuodamas visus "už" ir "prieš" žmogus gali suklysti dėl to, ko jis iš tikro nori. Daugelis tyrimo "Kodėl aš rūkau?" dalyvių nurodė, kad cigaretės būtinybė visada kyla, kai kamuoja alkis, troškulys, mieguistumas, kai norisi verkti arba išgerti... Atkreipkite dėmesį, kad žmonės nejaučia poreikio įtraukti dūmą, kai juos apėmusi seksualinė aistra ir kai jie puikiai jaučiasi mylimojo glėbyje.

Esmė ta, kad cigaretė - tarsi ištikimas draugas - visada skuba į pagalbą situacijose, kai žadamas skausmo pojūtis (baimės ar įtampos).

Nesakau, kad žmonės taip seksualiai ištroškę, kad surūkytų po pakelį cigarečių per dieną stengdamiesi atsikratyti seksualinės įtampos; esmė ta, kad cigaretė padeda sumažinti priklausomybę apskritai nuo bet kokio troškimo. O gyvas žmogus - nuo gimimo iki mirties - funkcionuoja tik dėl troškimų - kaip gyvenimo impulsų: pradedant nuo būtinybės įkvėpti deguonies, kurią jaučiame kas 2 sekundes visą gyvenimą, ir baigiant troškimu nusipirkti prabangų automobilį ar parašyti simfoniją.

Neverti laimės

Kodėl gi "protingas žmogus" renkasi "originalų" būdą kovoti su savo poreikiais?

Dažniausiai nuo tabako (ar alkoholio, pinigų, sekso, pagyrų) priklausomi žmonės yra įsitikinę, kad laimės savo gyvenime jie iš esmės nenusipelnė. Jie aiškina savo nesėkmes daugybe priežasčių, kurių neva negali kontroliuoti. Dar tiksliau būtų pasakyti, kad priklausomi žmonės yra ne nesėkmingi, o įpratę jaustis nesėkmingi, nors tai gali skirtis nuo realybės, keliančios aplinkiniams pavydą.

Krikščionybės šalininkai tiki laime rojuje, tuo kompensuodami skausmą ir nepasitenkinimą, kurį jaučia realiame gyvenime. Ezoterikai ir Rytų religijų atstovai tiki sielos reinkarnacija ir šio gyvenimo vargus bei džiaugsmo trūkumą priima kaip lemtį, kuriai žmogus valios neturi.

Daugelis žmonių nuo vaikystės tiki pinigų galia, ir jų religija tampa banko sąskaita. Dar kiti visiškai priklauso nuo mylimo žmogaus - jie mažiausiai linkę suvokti savo asmenybės jėgą ir tai, kad gyvenimo autoriai yra jie patys.

Tęsinys kitą šeštadienį.