Realybės iliuzija

Realybės iliuzija

Daugelis žmonių mano, kad aplink mus nėra nieko tokio, kas dar galėtų bent kiek nustebinti, šokiruoti ar suintriguoti. Daugeliui atrodo, kad mokslas yra skirtas tik mokslininkams, ir tegul jie ten tarpusavyje aiškinasi, kas buvo pirmas - višta ar kiaušinis. Tačiau gavęs galimybę sudrumsti skaitytojų protus savo mintimis apie mus supantį pasaulį, siūlau į jį pažvelgti dar kartą, tik - kitokiu žvilgsniu, kitu kampu ir kitomis akimis.

XII. Evoliucijos pranašumai ir trūkumai

Žmogaus, ir apskritai visos gyvybės esmė, kurią per milijonus metų suformavo evoliucija bei natūrali atranka, yra išgyventi konkurencinėmis sąlygomis ir susilaukti palikuonių, galinčių daryti tą patį, tik truputėlį geriau.

Keičiantis kokybiniams gyvenimo aspektams, keičiasi ir konkurencinės sąlygos. Vietoje konkurencijos jėgos srityje atsiranda konkurencija intelekto srityje. Kas žino, kokios dar konkurencinės sąlygos laukia žmogaus jam evoliucionuojant? Gali būti, kad mūsų dabartinės smegenys apie šių sąlygų egzistavimą nesugeba suvokti ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Panašiai kaip vaikas iki galo negali suprasti suaugusio, nes skiriasi jų smegenų pajėgumai.

Minėtos suvokimo lygio skirtumo problemos tarp suaugusių nekyla todėl, kad suaugusių žmonių smegenų centrai, atsakingi už atitinkamo pobūdžio suvokimus, yra panašaus išsivystymo lygio. Problema iškiltų tada, kai šalia paprastų žmonių atsirastų tokių žmonių ar kitų būtybių, kurių smegenys išsivystę daug labiau. Todėl tokie žmonės turėtų naujo tipo suvokimų, kurie mums, paprastiems žmonėms, būtų neįkandami. Mes, jų požiūriu, būtume panašaus lygio, kaip trejų ar ketverių metų vaikai. Mes to nežinotume taip, kaip, pavyzdžiui, beždžionė nežino, kad mes esame už ją protingesni. Jeigu mes beždžionę uždarome į narvą, tai ji nesuvokia, kad būtent mes ją uždarėme. Ji priima tik tą faktą, kad jos judėjimo laisvė yra apribota, ir visiškai nesuvokia priežasties.

Jeigu šalia mūsų atsirastų aukštesnio išsivystymo lygio būtybės, panašiai būtų ir mums, tik narvas būtų ne materialus, bet psichologinis. Tokiu atveju mes nesigilintume kodėl mes čia, ką mes čia veikiame, ar kam to reikia. Mums net gi nekiltų jokių įtarimų, nes mes puikiai "žinotume" atsakymus į visus šiuos klausimus. Mes darytume tai, ko norėtų aukštesnio išsivystymo žmonės, netgi būtume ten, kur jie nori, ir visada manytume, jog mes visą tai darome todėl, kad to norime patys arba vedami, kaip mums atrodytų, kilnių tikslų.

Primityvių šio reiškinio užuomazgų galime surasti net šiandien. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti islamo teroristai-mirtininkai. Visi jie taip elgiasi todėl, kad patys žino, jog elgiasi teisingai, net didvyriškai ir pasiaukojamai.

O dabar įsivaizduokite save jų vietoje. Ar jūs atiduotumėte visas savo jėgas, protą, net savo gyvenimą, kad tik galėtumėte nusižudyti įsirėždamas su lėktuvu į kokį nors Amerikos dangoraižį ir taip nužudydamas kuo daugiau žmonių? Esu įsitikinęs, kad nei vienas iš dabar skaitančių šias mintis tokios kvailystės nedarytumėte. Todėl, kad jūs nesate specialiai tam paruošti. Tačiau jeigu būtumėte tam ruošiamas nuo pat ankstyvos vaikystės, jeigu jums Alacho ir tikėjimo samprata būtų suformuota taip, kad jūs už tai netgi norėtumėte atiduoti savo "nevertinamą" gyvybę, tai jūs netgi džiaugtumėtės gaudami tokią progą "kilniai" paaukodamas savo gyvybę išžudyti kuo daugiau kitatikių bei ištvirkusių jūsų tautos engėjų.

Daugiau niekuo nuo tokių teroristų mes nesiskiriame. Skirtingi tik mūsų gyvenimai, supantys žmonės bei aplinka ir nieko daugiau. O tai reiškia, kad kiekvieną iš mūsų galima uždaryti į jau minėtą psichologinį narvą ir priversti elgtis taip, kad kažkam tai būtų naudinga. O gal mes jau esame tame narve? Tačiau mes to niekada nesužinosime, nes žmogus, esantis tokiame narve, net neįtaria, kad jis yra uždarytas. Toks žmogus yra tvirtai įsitikinęs, kad jis visada "žino" kaip reikia elgtis ir kodėl taip reikia.

Žmogus iš prigimties nėra nei inteligentas, nei profesorius ar akademikas, nei "šventoji Teresė". Žmogų tokį padaro taisyklės, kurias jis pats susikuria pagal tai, kokią įtaką jam daro kiti žmonės ir aplinka. Nuo paties žmogaus norų mažai kas priklauso. Jo niekas neklausia: ar nori išmokti kalbėti? Kokią nori pasirinkti gimtąją kalbą? Ar nori išmokti valgyti su peiliu ir šakute, o gal su kiniškais pagaliukais? Ar nori, kad tavo charakteris formuotųsi individualistinės kultūros terpėje, o gal kolektyvinės? Kokį suformuoti tau šeimos suvokimą - ar pagal krikščioniškas tradicijas, ar pagal musulmoniškas? Tokius klausimus būtų galima vardinti be galo.

Niekas to nepaklausė nei mūsų, nei mūsų tėvų. Niekas to neklausia arabo, europiečio ar amerikiečio. Keista ir paradoksalu - visi šie žmonės yra tokie ne savo noru. Jie visi gyvena labai skirtingai, laikosi skirtingų socialinių taisyklių ir jiems atrodo, kad tik taip yra teisinga ir nesupranta. Jeigu jų tarpe atsiranda "kitoks", jie pasipiktinę sako: "Kaip tu taip gali?", "Kaip tau ne gėda?". Atskirais atvejais ir atskirose kultūrose imamasi net smurtinio auklėjimo ar net mirties bausmės. Pavyzdžiui, neištikimos moterys užmėtomos akmenimis ar pan.

Atskirų kultūrų žmonės atrodo tokie skirtingi, bet iš tikro visi jie praktiškai yra vienodi, nes fiziologiniu atžvilgiu mes visi vienas nuo kito mažai kuo skiriamės, nes tikrasis žmogaus "aš" yra tik genetinis kodas, o visa kita yra aplinkos ir aplinkinių poveikis, nukreiptas į šio kodo materializacijos procesą, kurį galima įvardinti kaip žmogaus aplinkos suvokimo formavimosi procesą nuo jo gimimo iki mirties.

Bus daugiau

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder