Realybės iliuzija

XI. Šeštasis pojūtis

Visi esame girdėję įvairiausių pasakojimų apie gyvūnų nepaprastus gebėjimus nujausti ateities įvykius, katastrofas ar kitokias nelaimes. Pavyzdžiui, yra tokių šunų, kurie sugeba nujausti artėjantį sergančio šeimininko epilepsijos priepuolį. Kad pagelbėtų žmonėms, sergantiems šia liga, tokie šunys yra net specialiai ruošiami. Šie šunys žymiai sumažina susižalojimo riziką ir apskritai palengvina ligonio gyvenimą, nes iš anksto apie priepuolį perspėtam žmogui yra suteikiama galimybė pasiruošti: jeigu yra ne namuose - tai gali skubiai sugrįžti, jeigu prausiasi duše - tai gali skubiai baigti praustis, perspėti šeimos narius ar panašiai.

Iki šiol dar niekas nesugebėjo racionaliai paaiškinti, kaip gyvūnai sugeba nujausti įvairias nelaimes. Jeigu kiti gyvūnai sugeba tai nujausti, o kodėl žmonės to nenujaučia? Mes juk taip pat esame gyvūnai ir mūsų jutimai yra lygiai tie patys kaip ir kitų gyvūnų. Tik gal vieni išlavėję geriau, kiti blogiau. Pavyzdžiui, rega, klausa, skonio, kvapo, temperatūros, skausmo jutimai yra tie patys praktiškai visų žinduolių. Kuriuo gi jutimu pasinaudoję kiti gyvūnai nujaučia artėjantį epilepsijos priepuolį, žemės drebėjimą, cunamį ar kitą kokią besiartinančią nelaimę?

Šioje vietoje galima pasakyti tik tai, kad bet kokio jutimo ar nuojautos priežastis visada pirmiausia yra gyvūno pagaunamas signalas, ir tik paskui seka reakcija į tą signalą. Tai patvirtina visuotinis priežasties-pasekmės dėsnis: priežastis šiuo atveju yra minimas signalas, o pasekmė - tai gyvūno reakcija į šį signalą. Galbūt tarp daugelio įvairių klaidžiojančių signalų yra ir toks, kurio šiuolaikinis mokslas dar neatrado. Kad ir kaip signalas, iššaukiantis nuojautą, būtų mistifikuojamas, be jo neįmanomas nė vienas racionalus paaiškinimas. Gali būti, kad šis signalas nėra fiksuojamas nė vienu iš jutimo receptorių. Bet tai nereiškia, kad šis signalas negali pasiekti centrinės nervų sistemos ir nesukelia atsako.

Taip yra todėl, kad palyginus su kitais gyvūnais, žmogus yra daug labiau nutolęs nuo jį supančios realybės. Jis gyvena dirbtiniame tik sau susikurtame iliuzijų pasaulyje, kuris neturi nieko bendra su realybe. Žmogus supranta kitą žmogų tik tiek, kiek sutampa jų susikurti vidiniai pasauliai.

Pajutęs įeinantį signalą žmogus pirmiausia stengiasi jį suvokti pagal savo aplinkos suvokimo rėmus, o tik po to reaguoja į šį signalą. Todėl suvokiami yra tik tie signalai, kurie ateina iš jutiminių kūno receptorių. Visi kiti signalai pasiekiantys smegenis yra ignoruojami.

Yra labai daug gamtos reiškinių, veikiančių žmogų ir jo smegenis, kurių nefiksuoja jokie žmogaus receptoriai. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad žmogaus organizmas neturi receptorių, fiksuojančių maiste esančių kalorijų kiekį, jos daro didžiulį poveikį tiek smegenims, tiek ir viso organizmo egzistencijai. Analogiškai - deguonies kiekio įkvepiamame ore ar aplinkos radiacijos receptoriai taip pat nefiksuoja, nors pastaroji gali sukelti labai didelių neigiamų pasekmių mūsų organizmui. Elektromagnetinės bangos ar oro vibracijos, išeinančios už receptorių reagavimo ribų, taip pat sukelia organizmo reakciją, nors jutiminiai receptoriai smegenims neduoda jokio signalo.

Yra daug žinomų ir mokslui dar nežinomų tokio pobūdžio reiškinių, darančių didesnį ar mažesnį poveikį žmogui. Šiais išvardintais atvejais poveikį žmogus suvokia tik procesui įvykus, kai jutiminiai receptoriai pradeda fiksuoti šio proceso padarinius organizmui. Anksčiau minėti reiškiniai gali būti ir ne tokie stiprūs, kad padarytų žalos organizmui, bet jie vis vien savo buvimu sukelia signalą, veikiantį organizmą bei smegenis. Pasireiškus šio signalo poveikiui gali būti stebimi organizme vykstantys fiziologinių ar psichologinių būsenų pakitimai. Tai gali būti nerimas, nuotaikos kaita, pykinimas, šleikštulys, regėjimo ar klausos sutrikimai ir pan.

Tokius staiga kilusius jausmų ar nuotaikų pasikeitimus žmonės visada stengiasi slopinti ir į juos nereaguoja. Kiti gyvūnai neprotauja ir nesistengia šių staigių, kad ir nestiprių pasikeitimų logiškai paaiškinti. Todėl jie į tokius pasikeitimus reaguoja savo veiksmais. Jie nesistengia nieko suprasti. Jiems atrodo, kad kažkas negerai ir jie pradeda blaškytis, bėgioti tai šen, tai ten, uosti orą, staiga suklūsta ar pan. Toks nesąmoningas elgesys kartais jiems padeda nustatyti šio signalo sklidimo kryptį.

Pavyzdžiui, šuo, pajutęs minėtus pojūčius, besiblaškydamas pradeda suprasti, kad jam paėjus ar pabėgėjus, pasisukus į vieną ar į kitą pusę, minėtas pojūtis kažkiek sumažėja. Supratęs, iš kurios pusės sklinda šis signalas, šuo bėgs nuo jo tolyn kiek tik kojos neša arba iš visų jėgų stengsis perspėti šeimininką. Toks arba panašus gyvūnų elgesys padeda jiems išvengti nelaimės. Žmonės, pastebėję tokią gyvūnų nuojautą, neretai pradeda ieškoti mistinių šio reiškinio aiškinimų, nors iš tikro tai yra tik paprasčiausia moksliškai paaiškinama priežasties-pasekmės reiškinių grandinė.

Kodėl žmogus negali pasinaudoti tokia nuojauta? Įsivaizduokite žmogų, kuris staiga metęs visus darbus suklūsta, pradeda įvairiomis kryptimis bėgioti aukštai užversta galva, uosti orą ar panašiai. Kas būtų jeigu taip pradėtų elgtis darbo metu jūsų kolega ar viršininkas, administratorė, studentas auditorijoje per paskaitą, o gal chirurgas, kuris tuo metu prie operacinio stalo operuoja? Manyčiau, kad tokie žmonės labai greitai atsidurtų psichiatrinėje klinikoje ir niekaip nespėtų pasinaudoti šia nuojauta. Kad taip neatsitiktų, žmonės paprasčiausiai savyje slopina šiuos neaiškius jausmus ar jų staigius pasikeitimus, stengiasi juos ignoruoti ir laiko save inteligentiškais bei išsiauklėjusiais žmonėmis.

Bus daugiau

Iki šiol dar niekas nesugebėjo racionaliai paaiškinti kaip gyvūnai sugeba nujausti įvairias nelaimes