XI. Žmogus, informacija, materija
Žmogaus ir visų kitų gyvūnų, kaip informacijos išraiškos, pagrindas yra genų projektas. Tai - informacijos kiekis, kuris apsprendžia mus sudarančių dalelių išsidėstymą, įvairovę bei sąveikas. Žmogus - tai ne tos dalelės, o būtent informacija, užkoduota šių dalelių tarpusavio padėtimis. Šios dalelės - tai paprasčiausios molekulės ar atomai, kurių pilna visur: žemė, vanduo, oras ir t.t.
Kyla natūralus klausimas: kaip tos dalelės, kurios dabar yra mūsų rankos, kojos ar kitos kūno dalys, atsirado tose mūsų kūno vietose, kuriose yra dabar? Jos neatsirado šiaip sau iš niekur. Gamtoje materija gali pereiti iš vienos būsenos į kitą, iš vieno pavidalo į kitą, bet šiaip sau pradingti ar atsirasti iš niekur jokiu būdu negali.
Žinoma, vėjas atpūtęs neprilipdo mums raumenų, kaulų ar plaukų, tuo labiau mes patys pasisėmę saują dalelių neprisilipdome sau didesnio ūgio ar ilgesnių rankų. Absoliučiai kiekviena dalelė, kuri dabar sudaro mūsų kūną, kažkada pateko į mūsų vidų ją suvalgius. Taip, taip, jokio kito kelio dalelėms patekti į mūsų kūną, deja, nėra. Belieka konstatuoti savotiškai keistoką faktą, kad kiekvieną dalelę, kuri dabar sudaro mūsų kūną, kažkada ėmėme ir suvalgėme. Todėl mes privalome saugoti gamtą, kovoti už jos ekologiją - galbūt mes to iki galo dar ir nesuprantame, bet tai yra taip rimta ir svarbu mums patiems. Nes saugodami gamtą, mes saugome pačius save - tas daleles, kurios kažkada bus mus pačiais, mūsų vaikais ar anūkais.
Jeigu galėtume atsekti kiekvienos mus sudarančios dalelės kelią iki kol ji tapo mūsų kūnais, tai pamatytume, kad, sakykime, kokios nosies galiuko viena dalelė buvo, pavyzdžiui, po gardą lakstęs paršelis, kita - viščiukas, trečia - bulvė, obuolys ar agurkas. Jeigu žiūrėtume dar anksčiau, tai kai kurios dalelės buvo žolė ar runkelis, kurį suėdė tas minėtas paršelis. Jeigu dar anksčiau, tai ta pati mūsų dalelė galėjo būti lava ar dūmai, išsiveržę iš žemės gelmių per ugnikalnio išsiveržimą prieš keletą milijonų metų. Jeigu dar anksčiau - tai ta pati mūsų dalelė dalyvavo didžiajame visatos sprogime, nuo kurio ir atsirado mūsų visata bei vadinamoji materija, nors mes dar ir nežinome, kas ji tokia yra.
Mus sudarančių dalelių buvimo mumyse ciklas yra apie dešimt metų. Tai reiškia, kad jeigu mes žiūrime į savo paties nuotrauką, kuri yra daryta daugiau kaip prieš dešimt metų, tai matome žmogų, kuriame nėra nė vienos tos pačios dalelės, kurios sudaro dabartinį mūsų kūną. Materijos požiūriu, jūs, žiūrėdami į savo nuotrauką, matote visiškai kitą žmogų, kuris su jumis dabartiniu neturi absoliučiai nieko bendro. Bet taip yra tik tuo atveju, jeigu į žmogų žiūrime tik kaip į materijos išraišką. Jeigu į žmogų žiūrime ne kaip į materiją, bet kaip į informaciją, tai žiūrėdami į tą pačią nuotrauką matome save. Nes informacija, kurios išraiška iš tikro ir esame, nors ir kinta, bet ji vis vien išlieka tos pačios prigimties, glaudžiai susijusios su mūsų praeitimi.
Šiuo atveju galima pastebėti dar vieną įdomų ir gal būt ne visai malonų mums faktą.
Tiesiogiai iš žemės minėtų dalelių paimti ir suvalgyti negalime. Todėl galima sakyti, kad mes esame savotiški kenkėjai. Nes tie, iš ko mes tas daleles galime įsisavinti, pirmiau patys turėjo paimti jas iš žemės, o mes iš jų paprasčiausiai atimame. T. y. mes esame gyvi vien todėl, kad valgome kitus, t. y tuos, kurie kažkada taip pat buvo gyvi. Kitaip mes negalime, nes taip yra gamtos sutvarkyta. Tai toks elementarus ir akivaizdus faktas, kad niekas apie tai net nesusimasto.
Aišku, vegetarai bandytų prieštarauti. Jie vartoja augalinės kilmės maistą arba tai, ką gyvūnai pagamina. Bet augalai taip pat yra gyvi. Norint maitintis augalinės kilmės maistu, taip pat reikia nutraukti to augalo gyvavimo ciklą, arba pasinaudoti tuo, ką jis užaugino: vaisiais, lapais, sėklomis ar panašiai. Augalo sėklos sunaikinimas, beje, taip pat yra jo gyvybės ciklo nutraukimas. Žodžiu, kiekvienas iš mūsų esame gyvi vien todėl, kad naudojamės kitų kaupiamu geru.
Atsižvelgiant į tai, vertėtų dar labiau gerbti mus supančią aplinką su visa jos gyvūnija ir augmenija.
Rašyti komentarą