VII. Erdvės absoliutumas
Jeigu, kaip išsiaiškinome anksčiau, materija - ne materija, daiktai - ne daiktai, o elementariosios dalelės - visai ne dalelės, tai kas tada visa tai yra? Galbūt apskritai nėra atskirai jokių daiktų ar dalelių. Gal iš tikro viskas yra vientisa erdvė. Ir tik pačios mūsų erdvės tam tikrų savybių dėka atsiranda tam tikri reiškiniai, kurių dėka egzistuoja galaktikos, žvaigždės, planetos, mes, žmonės, ir visos menamos elementarios dalelės, iš kurių visa tai susideda. Kitaip tariant, galima teigti, kad mūsų vadinamojoje trimatėje erdvėje nieko daugiau nėra, išskyrus pačią erdvę, o viskas, kas joje tariamai egzistuoja, - yra tos pačios erdvės savybių pasireiškimas.
Jeigu mes erdves panagrinėtume iš geometrinių pozicijų, tai pamatytume, kad tai - visai realu. Pavyzdžiui, imkime lygų baltą popieriaus lapą ir įsivaizduokime, kad tai yra dvimatė erdvė. Kiek toks lapas turi savyje informacijos? Manau, kad tuščias ir lygus lapas neteikia jokios informacijos, išskyrus tai, kad jis lapas. Tačiau nenaudojant jokių papildomų priemonių šį lapą galima paversti į begalę netvarkingos informacijos, ir dar netgi savarankiškai gyvenančios, t. y. kintančios laike nepriklausomai nuo mūsų. Arba kitu atveju tą patį lapą galima paversti į objektą, saugantį konkrečią ir nekintamą informaciją.
Pirmuoju atveju imkime tą popieriaus lapą ir jį suglamžykime. Tokiu atveju popieriaus lapas prisipildo informacijos apie jo raukšles, kurios, padėjus tą popierių ant stalo, ima tiesintis t. y. ta informacija kinta laikui bėgant nebepriklausomai nuo mūsų.
Kitu atveju imkime šį lygų lapą ir išlankstykime iš jo popierinį lėktuvėlį. Tokiu atveju tuščias popieriaus lapas įgauna visai kitą prasmę. Jis jau nebėra informacijos atžvilgiu tuščias: nors ant jo nėra parašyta nė viena raidė, jis jau turi informaciją apie minėtą popierinį lėktuvėlį. Tokiu būdu popieriaus lapas, būdamas absoliučiai tuščias ir turėdamas tik vieną savybę - lankstytis ir išlikti tam tikrą laiką perlenktose padėtyse, gali perteikti pačią įvairiausią informaciją.
Panašiai gali būti ir su menama dvimate erdve. Sakykime, kad ši erdvė turi savybę deformuotis bei išlaikyti šias deformacijas, kurios laikui bėgant mažėja (ar nepanašu į entropijos dėsnį?). Tokiu būdu šių deformacijų deriniai visai galėtų sukurti savitą tos dvimatės erdvės dinamišką vidinį pasaulį, kuris, beje, kažkuo primintų netgi mūsų trimatį.
Dabar įsivaizduokime, kad egzistuoja aukštesnio mato erdvės už mūsų trimatę. Tai galbūt ir mūsų trimatė erdvė gali būti panašiai suglamžyta, kaip jau minėta dvimatė. Net jeigu aukštesnio mato erdvė ir neegzistuoja, - mūsų erdvė visvien gali turėti tam tikrų savybių, kurios ir nulemia mūsų vadinamosios "materijos" fenomeną, nors iš tikro jokios papildomos materijos visai ir nėra.
VIII. Erdvės iliuzija
Jeigu mąstysime ta linkme ir savo suvokimą grynai kaip informacinį procesą atribosime nuo mūsų erdvės ir jos savybių, tai išlieka atviras klausimas, ar apskritai egzistuoja tokia erdvė, kaip mes ją įsivaizduojame ir suprantame?
Šiuo atveju mes galime konstatuoti tik vieną faktą, kad egzistuoja tik informaciniai procesai kažkokiuose informaciniuose plotuose: ar tai būtų erdvė su savo deformacinėmis savybėmis, ar kažkas panašaus į supergalingą kompiuterį, ar dar kažkas tokio, ko mūsų protas negali net suvokti ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, t. y. mūsų smegenyse evoliucijos proceso eigoje dar nėra susiformavusios tokios smegenų sritys arba centrai, kurie būtų atsakingi už tokio pobūdžio suvokimą.
Pavyzdžiui, penkerių metų vaikas nesupranta, kad jis kažkam užstoja televizorių, ne todėl, kad jis yra egoistas ir visiškai to net nenori suprasti, bet todėl, kad jo centrinėje nervų sistemoje dar nėra susiformavę atitinkami centrai, atsakingi už tokio tipo suvokimą. Tai yra jis to nepajėgia suvokti fiziškai. Tokio amžiaus vaikui, kad ir kaip stengtumėtės išaiškinti, kad jis užstoja jums televizorių, jis šio fakto niekaip nesupras. Jo nenuginčijama tiesa yra ta, kad jeigu televizorių mato jis, tai šį televizorių mato ir visi kiti. Jo mastymo instrumentas dar fiziškai nėra pajėgus nubrėžti tiesios linijos tarp esančio už jo nugaros tėvelio bei priekyje esančio televizoriaus. Be to, nubrėžus šią liniją, dar reikia padaryti ir išvadą, kad jis yra būtent tas, kuris neleidžia minėtos linijos kryptimi einančiam televizoriaus vaizdui pasiekti susinervinusį tėvelį. Visa tai yra natūralu ir nereikia vaiko skubinti išmokti suvokti to, ko jis dar nepajėgia suvokti. Kai tik susiformuos atitinkami jo galvos smegenų centrai, jis tai suvoks savaime.
Taip yra ir su mūsų, suaugusių žmonių, suvokimu: mes negalime suvokti sudėtingesnių reiškinių nei tai leidžia mūsų smegenų išsivystymo lygis.
Rašyti komentarą