IV. Prisilietimo iliuzija
Grįždami prie "raudono pomidoro" temos, kurią aptarėme praėjusį šeštadienį, matome, kad jo raudona spalva - visai neraudona, pagaliau, spalvos jis visai neturi, nes spalvų apskritai gamtoje neegzistuoja, tai - tik mūsų iliuzija. Galiausiai mes šio pomidoro apskritai net nematome, o matome tik nuo jo atsispindinčią šviesą.
Susidaro toks įspūdis, kad jeigu raudonas pomidoras sukuria vien tik iliuzinį vaizdą mūsų suvokime, tai mes negalime tvirtinti, kad jis apskritai egzistuoja.
O kaip tuomet paneigti tokį nepaneigiamą faktą, kad liesdami pomidorą rankomis, jaučiame jo buvimą? Jaučiame, koks jo paviršius - lygus ar šiurkštus, slidus, minkštas, šiltas ar šaltas ir panašiai.
Taip. Lyg ir logiškas paprieštaravimas. Atrodytų, nėra kaip prie jo prisikabinti. Tačiau yra vienas "bet"...
Mūsų rankos negali turėti tiesioginio, betarpiško, kontakto nei su šiuo pomidoru, nei su bet kokiu kitu materialiu objektu, nes tai prieštarautų elementariems fizikos dėsniams.
Pagal juos, tiek mūsų ranka, tiek šis pomidoras ar koks kitas konkretus daiktas susideda iš molekulių, pastarosios - iš atomų, o atomas - iš elektronų bei branduolio, kuriame yra neutronai bei protonai. Tai reiškia, kad betarpiško kontakto metu mūsų rankos molekulių atomai turėtų susiliesti su minėto pomidoro molekulių atomais, o tai yra neįmanoma, nes tokio tiesioginio susilietimo atveju pradėtų vykti net branduolinės reakcijos, kurios sunaikintų ne tik mus su šiuo pomidoru, bet ir viską aplinkui keliasdešimties kilometrų spinduliu.
Pagal šiandien galiojančius fizikos dėsnius, atomams susiliesti vienas su kitu neleidžia jų stūmos jėgos, kurios minimalų šių atomų tarpusavio atstumą laiko šimtus kartų didesnį nei yra patys atomai. Panašiai kaip atstumas nuo žemės iki saulės yra tūkstančius kartų didesnis nei pačių šių dangaus kūnų skersmenys, ir nepaisant to, jie labai stipriai tarpusavyje sąveikauja, nors tarp jų nėra absoliučiai jokio betarpiško kontakto.
Todėl galima teigti: kad ir kaip stipriai suspaustumėte minėtą pomidorą, jūsų ranką sudarantys atomai liktų taip toli nuo pomidorą sudarančių atomų, kaip toli yra saulė nuo žemės lyginant su jų proporcijomis.
Kad būtų vaizdžiau, rankos ir pomidoro atomų susilietimą galima palyginti su mėnulio ir žemės susilietimu. Kas įvyktų, jeigu žemė susiliestų su mėnuliu? Turbūt niekam nekyla abejonių, kad tai būtų globalinė katastrofa. Ir jeigu jie po tokio susilietimo apskritai išliktų nesubyrėję į daug skeveldrų, tai jie jau niekada nebegalėtų būti žeme ir mėnuliu kaip atskiri dangaus kūnai. Jie jau būtų vienas su kitu susimaišę ir sudarytų kosminį kūną, nebepanašų nei į žemę nei į mėnulį. Tai būtų kažkoks naujas darinys iš kurio jau niekas nebepaims mėnulio ir nebepadės jo atgal į savo vietą.
Panašiai yra ir su mūsų ranką ar minėtą pomidorą sudarančiais atomais. Jeigu jie tarpusavyje susiliestų, tai jie jau nebebūtų kaip ranka ar pomidoras atskirai, bet būtų kažkas, ko niekada jau nebegalėtume pavadinti ranka ar pomidoru.
Dabar turbūt jau niekas nebeabejoja, kad joks tiesioginis mūsų rankos kontaktas su šiuo pomidoru neįmanomas. O jeigu mums atrodo, kad jį liečiame - tai yra tik dar viena iliuzija, sukurta mūsų kūną sudarančių organų tam, kad mes galėtume bent apytiksliai orientuotis mus supančioje aplinkoje.
Prisilietimo iliuziją sukuria atomų stūmos jėgos, neleidžiančios įvykti kontaktui tarp minėtų atomų. Šios jėgos tuo pat metu aktyvuoja mūsų rankose esančius atitinkamus jutimo receptorius, kurių sukelti impulsai siunčiami į mūsų galvos smegenis. Kaip tik ten šie impulsai sukuria mums iliuziją, kad mes kažką liečiame, kad jaučiame daikto paviršių, jo šiurkštumą, temperatūrą ir panašiai.
Taigi negana to, kad mes negalime nė vieno daikto pamatyti, bet, pasirodo, mes negalime jų net paliesti. Jeigu tai tiesa, tai iš kur mes galime turėti bent menkiausią supratimą apie tai, kas apskritai yra materija. Geriausiu atveju mes galime tik samprotauti apie tos materijos mums daromą poveikį. Ir tai - tik sąlyginai, nes mes jaučiame netgi ne šį poveikį, bet to poveikio sužadintų mūsų organizmo receptorių sukurtus impulsus ir nieko daugiau.
V. Materijos iliuzija
Pabandykime išsiaiškinti, kiek kartų perdirbami (transformuojami) informaciniai signalai apie tikrąją materiją kol pasiekia mūsų suvokimą.
Pirmiausia yra ta tikroji materija (jeigu ji apskritai egzistuoja), apie kurią mes norime sužinoti, - pavadinkime ją pirmine arba tikrąja informacija. Ji apie save sukuria jėgos laukus - tai jau antrinis informacijos perdavėjas. Šie jėgos laukai veikia šviesą, garsą arba mūsų kūną sudarančių dalelių jėgos laukus - taip informacija apie konkrečią materiją transformuojasi jau trečią kartą. Ketvirtą kartą ši informacija transformuojasi kai paveiktos mūsų kūno dalelės suaktyvina mūsų kūne esančius jutiminius receptorius, kurie pastarąją informaciją perdirba jau penktą kartą ją paversdami į impulsus nerviniais laidais einančius į mūsų centrinę nervų sistemą. Ir tik tada mūsų smegenys tuos impulsus apdoroja, sukurdamos mums orientacijos aplinkoje suvokimą.
Visa tai labiau panašu į sugedusį telefoną nei į patikimą informacijos perdavimą...
Šios informacijos patikimumui pailiustruoti galima pateikti tokį pavyzdį - eksperimentą: pasikvieskime penkis tiriamuosius ir susodinkime juos skirtinguose kambariuose. Paimkime niekam iš jų dar nematytą ir nežinomą daiktą, parodykime vienam tą daiktą ir jį paslėpkime. Tegul pirmasis, kuris matė tą daiktą, apie jį papasakoja kitam. Tas kitas, nuėjęs pas trečią, tegul pasako, ką girdėjęs iš pirmojo, ir taip - kol apie šį daiktą sužinos penktasis.
Kaip manote, kiek tiksliai apibūdins tą daiktą penktasis? Manau, niekas neprieštaraus, kad penktojo supratimas apie šį daiktą bus toli gražu neatspindintis realaus to daikto vaizdo. Teisingai, nes kiek gi gali būti patikima informacija, jeigu ta informacija buvo sužinota tik iš "penktų lūpų"...
Kaip tik taip yra ir su materija. Mes tik galime spėlioti, kas apskritai yra ta materija ir kokia iš tikro ji yra. Ją pažinti iš arčiau neturime jokių galimybių. Bent kol kas.
Bus daugiau. Kitą šeštadienį skaitykite apie gamtos dėsnių krizę |
Rašyti komentarą