Ramybė randama bendrystėje su savimi ir kitais

Išgyventi pokyčius nelengva

Saviugdos trenerė, egzistencinio koučingo specialistė R. Lapinskaitė tiesioginės videotransliacijos metu pristatė savo antrąją knygą „Palaimintos moterys“ ir pasidalijo patarimais, kaip atrasti vidinę ramybę neramiais laikais.

Ji atviravo, kad rašyti antrąją knygą ėmė atsidavusi vidiniam impulsui, intuicijai, įkvėpimui.

„Į knygos rašymo kelionę leidausi turėdama viziją. Norėjau parašyti tokią ramią, sklidiną įkvėpimo, lengvumo, įsižeminimo knygą, bet man ėmė gimti visai kitokio pobūdžio tekstai“, – kalbėjo R. Lapinskaitė.

Autorė pajutusi, kad ranka pati rašo ne apie pačius lengviausius moterų gyvenimo iššūkius, nesipriešino ir tam atsidavė. Aprašė jai pačiai pažįstamą jausmą, kai atsiduri dugne, kažkokiame lūžyje, virsme, kai nebėra kur pabėgti nuo to, ką jauti.

„Šioje knygoje atsakymų ras moterys, keliančios moteriškumo ir savivertės klausimus, skyrybų ir kitokią krizę išgyvenančios, galų gale visos, ieškančios gilesnio ir tikresnio santykio su savimi bei pasauliu“, – sakė R. Lapinskaitė.

Ji pastebėjo, kad anksčiau ar vėliau visos moterys atsigręžia į save ir ima sau užduoti ne pačius lengviausius klausimus. Paprastai taip nutinka tada, kai esame pasiruošusios savo gyvenime kažką iš esmės pakeisti.

„Visos griūtys, kurios buvo mano gyvenime, kurias stebiu savo draugų, klienčių gyvenimo kelionėje, jos visos anksčiau ar vėliau priveda prie naujų statybų. Mes pastatome naują gyvenimą tikresnį, jaukesnį, arčiau širdies ir sielos, gyvenimą, kuriame mažiau laiko skiriame nereikšmingiems dalykams ir daugiau – patiems reikšmingiausiems. Tikiu, kad kiekvienas virsmas, pokytis ir yra apie tai“, – pasakojo knygos autorė.

Ji knygą rašė su inercija palaikyti pokyčių kelyje esančią moterį. Panoro palaikyti ją buvimu, nuoširdumu, patarimais, įžvalgomis akcentuojant dalykus, kurie pokyčių metu yra patys svarbiausi, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

Išgyventi pokyčius iš tiesų nelengva. Kai senasis gyvenimas subyra ir vyksta naujo gyvenimo statybos, tenka pereiti per neapibrėžtumą. Bet kaip sakė R. Lapinskaitė, net ir tokiu metu galima kuo puikiausiai gyventi, tereikia atsigręžti į save, į tai, kas mus daro gyvomis, leidžia širdžiai greičiau plakti: „Svarbu suprasti, leisti sau įsąmoninti, kad pokyčių kelionėje bijoti, nerimauti yra normalu, tai žmogiška. Man vienas mokytojas yra pasakęs, kad žengęs pokyčių keliu tu tikrai bijosi, bet drąsus yra ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris bijo, bet vis tiek eina, kuria savo gyvenimą.“

Dienoraštis gydo sielą

Tam tikrą pokyčių metą šiandien išgyvename visi. Siaučiant koronavirusui ir įvedus karantiną, tenka prisitaikyti prie iš išorės primestų taisyklių. Natūralu, kad dėl to daugelis jaučiame nerimą, liūdesį, baimę. Pandemijos metu mūsų gyvenimas yra visuotinai neramus, mes turime vieną didelį planetos dydžio rūpestį, todėl dabar labai svarbu atrasti vidinę ramybę.

Rašytoja užsiminė, kad knygoje aprašyti patarimai gali būti naudingi ir šiuo metu, kai nežinomybė dėl ateities kelia nerimą, nes vidinę ramybę padeda susikurti tie patys maži dalykai, kaip ir anksčiau: rutina, laikas sau, tyla.

Reguliariai atliekami ritualai leidžia jaustis saugiau, todėl knygos autorė pataria jų susikurti kuo daugiau ir laikytis režimo.

„Saviugda yra apie savęs auginimą. Kai ryžtamės auginti save, pripažįstame, kad kažkas mumyse yra labai mažas ir jam reikia priežiūros, saugumo, lygiai taip pat, kaip ir vaikui. Kasdienis užsiėmimas, praktika per ilgą laiką ir suteikia tą saugumą“, – akcentavo R. Lapinskaitė.

Ji pati prabunda anksčiau už visą šeimą vien tam, kad galėtų ilgiau pabūti pati su savimi.

„Prabudę kartu su kitais mes iš karto pasineriame į santykį su kitais. Dažniausiai, mes moterys, rūpinamės, kad vaikai išsivalytų dantis, papusryčiautų, nueitų į mokyklą ir pan. O kai rytą pradedame su savimi, tada toks jausmus, kad ne aplinka mus įsiurbia, bet mes pačios į dieną įsiliejame iš savęs“, – lygino knygos autorė.

Tam, kad išgirstumėme tylą, reikia būti sąmoningiems, o kai galva pilna įvairių minčių, tai padaryti ganėtinai sunku. Tokiu atveju ji pataria giliau kvėpuoti ir leisti sau išgirsti, kaip mes įkvepiame ir iškvepiame. Šis metodas padeda susitelkti į tai, kas vyksta čia ir dabar, bei galiausiai išgirsti tylą.

Taip pat labai sveika rašyti dienoraštį. R. Lapinskaitė atskleidė, kad pati pildo mėnulio dienoraštį. Jame surašo, kaip jaučiasi, koks jos energijos lygis, ko nori, ką veikia, kokių sulaukia pasiūlymų ir pan.

„Praėjus trims mėnesiams jau galima atgaline data prie kiekvienos dienos surašyti, kokia tai buvo mėnulio fazės diena. Taip aš pasitikrinu, kaip mane veikia mėnulis. Taip aš pastebėjau savo potvynius ir atoslūgius, savo jėgų, energijos, norų bangavimą. Man tai padėjo sinchronizuotis su gamta ir savimi“, – atviravo moteris.

Jausmus svarbu išjausti

Rašyti bet kokį dienoraštį yra naudinga, nes tokia veikla puikiai reguliuoja mūsų smegenų centrus, atsakingus už atmintį, naujas žinias, naujus įpročius, naują santykį su savimi, naują požiūrį į pasaulį. Mokslininkai yra įrodę, kad užrašant mums svarbius dalykus, suaktyvėja neuronų jungtys, atsakingos už naujus įgūdžius, todėl mokymosi procesas vyksta daug efektyviau.

Pildyti dienoraščius ragina ir psichologai, psichoterapeutai. Dėkingumo dienoraščio rašymą jie skiria kaip vaistą sergant depresija. Manoma, kad tai pagalbinė priemonė, padedanti pamatyti šviesesnę savo gyvenimo pusę.

Emocinis sąmoningumas, emocinė savistaba padeda geriau suprasti save ir savo jausmus. Knygos autorė atkreipė dėmesį, kad kai gyvenimo tempas būna greitesnis už jausmų kalbą, jausmai užsikonservuoja kūne ir po to kažkuriuo metu sprogsta. Tuo metu mes nebesuprantame, kas su mumis vyksta, nežinome, ko norime, imame tarsi be priežasties verkti, pykti, tampame abejingos pačios sau, gyvenimas pasidaro nublukęs, be skonio.

„Moksliškai įrodyta, kad nuslopinti jausmą arba pabėgti nuo savo emocijų, mums prireikia akimirkos, o jausmų išjautimui reikia skirti nuo pusės iki dviejų minučių. Tad leiskite tai energijai pereiti per kūną, leiskite jausmui atnešti savo žinutę, leiskite jam mus sulėtinti, įžeminti, nes laiko tam, dabar kaip tik ir turime“, – kalbėjo R. Lapinskaitė.

Išgyvenančioms didelį nerimą, panikos priepuolius, pykčio ir kitų emocijų protrūkius, ji patarė nelikti vienoms. Išsikalbėti su draugėmis, kreiptis į specialistus, nebijoti paskambinti emocinę paramą suteikiantiems savanoriams: „Jokiais laikais nėra sveika būti užsikonservavus savo bėdose, išgyvenimuose, ypač kai jie sudėtingi, nes tai priveda prie vidinių gilių duobių, mums atsiveria vidines žaizdos, kurių mes pačios savo pajėgumu nesugebame išgydyti. Kai savipagalba, knygos, dienoraščiai nebeveikia, išgyti gali padėti nuoširdi bendrystė, kuri šiuo metu yra ypač reikalinga.“

Taip pat labai svarbu palaikyti kūno sveikatą. Sveikai maitintis, gerti vandenį, sportuoti, plauti rankas, vėdinti patalpas, daryti tai, kas gali pamaitinti mūsų sielą, kas mums patinka, įkvepia.

„Tam, kad mūsų siela pasimaitintų, gali užtekti paskaityti knygą, pasiklausyti širdžiai mielos muzikos ar tiesiog stebėti gamtą“, – sakė R. Lapinskaitė.