Procesas, kuris kasmet pasiglemžia po dvi Lietuvas

2013 m. JT paskelbto tyrimo duomenimis, prieš maždaug 20 metų dykumėjimo pavojuje buvo 110 pasaulio šalių, o dabar jų skaičius išaugo iki 168. 

Degradacijos apimtų dirvų teritorijose gyvena milijardas (kai kuriose šaltiniuose – 2 mlrd. aut. past.) žmonių. Dykumėjimas ir sausra maisto pramonėje per metus padaro bent 490 mlrd. JAV dolerių nuostolių. Šis procesas kasmet pasaulyje apima apie 12 mln. hektarų žemės (palyginimui – tai sudaro 10 proc. visos Afrikos teritorijos, arba tris Šveicarijas, arba beveik dvi Lietuvas). Todėl visiškai nestebina tai, kad nuo 2000 m. mėsos, cukraus ir įvairių grūdinių produktų kainos pasaulyje išaugo beveik dvigubai.

Pavojuje – daugiau nei trečdalis žemės

Kadangi, remiantis JT konvencija, sąvoka „dykumėjimas“ yra mažai kam žinoma, kiekvienais metais, birželio 17 d., pasaulis kviečiamas minėti Kovos su dykumėjimu dieną. Dabar dykumėjimas yra apėmęs daugiau nei trečdalį pasaulio žemės.

„Pagal mano grubų apskaičiavimą, dykumos užima apie 25–35 proc. sausumos ploto (kai kuriuose šaltiniuose – ir 40–41 proc. – aut. past.)“, – sako P. Šinkūnas.

Pagal pirminį dykumėjimo arba dykumų susidarymo apibrėžimą, „dykumėjimas – tai žmogaus indukuotas žemės degradacijos procesas ir jos virtimas dykumų tipo regionu“.

Šį požiūrį pakeitė 1992 metų Rio de Žaneiro konferencija, skirta aplinkos ir ūkio plėtros globalioms problemoms, kai buvo pripažinti klimato kaitos veiksniai, ir JT konvencija dėl kovos su dykumėjimu (1996 m.), kurioje dykumėjimas yra apibrėžtas kaip „sausringų, pusiau sausringų ir sausų subtropinių teritorijų žemių degradavimas, kurį lemia įvairūs veiksniai, tokie, kaip klimato kaita ir žmogaus veikla“. 

_{J. Satkūno nuotr.}

Priežastys – neaiškios

Dykumėjimas tarp mokslininkų kelia aršias diskusijas. Belgų profesoriaus Helmuto Geisto skaičiavimu, iš viso dykumėjimas turi bent 100 oficialių apibrėžimų. LRT.lt kalbinto Geologijos tarnybos vadovo dr. Jono Satkūno teigimu, dykumėjimo apibrėžimai gali būti skirstomi į kelias grupes. 

„Tik vienoje iš grupių pripažįstama, kad žmogaus veikla yra svarbiausia dykumėjimo priežastis“, – teigia V. Satkūnas. Anot jo, todėl vienareikšmiškai tvirtinti, kad tai – vienintelė priežastis, būtų neteisinga. 

„Kitos grupės apibrėžimuose teigiama, kad dykumėjimą lemia tiek gamtinės, tiek antropogeninės priežastys. Tai – socialiniai ir ekonominiai veiksniai, globalizacija, nevienodas gamtinių išteklių pasiskirstymas ir pan.“, – LRT.lt pasakoja J. Satkūnas.

Jis linkęs sutikti, kad dykumėjimą labiausiai skatina žmogaus veikla. „Dykumėjimo procesai grasina žemės naudojimui žemės ūkio tikslais, tačiau pats žemės naudojimas, jei jis yra neteisingas esamo klimato sąlygomis, daugiausiai ir skatina dykumėjimo procesus. Paimkime kad ir Aralo ežero išdžiuvimą. Dykumos plečiasi arba dykumėjimo procesai vyksta daugiausia tankiai apgyvendintuose besivystančių šalių regionuose“, – pasakoja profesorius.

Tiesa, dykumėjimo padariniai esą aiškiau matomi nei priežastys – gerokai padidėjusi erozija, sumažėjusios dirvožemio drėgmės atsargos, miškų virtimas krūmynais arba savanomis ir t.t. Kadangi dykumėjimas yra labai dinamiškas ir sudėtingas reiškinys, prognozuoti ateitį yra gana sunku. Skaičiai gali kisti tiek į vieną, tiek į kitą pusę.

„Dykumos nuolat keičia savo kontūrus – plečiasi arba mažėja. Migruojančios kopos gali palaidoti dirbamus laukus, miškus, statinius“, – LRT.lt sako Geologijos tarnybos vadovas.

Specialistas pasakoja, kad dykumėjimas yra labai glaudžiai susijęs ir su žmonijos istorija. Antai Pietų Izraelyje esančioje Negevo dykumoje yra šešių miestų liekanos. Nuo Nabatėjos valstybės iki Bizantijos imperijos.

Anksčiau buvo manoma, kad miestų sunykimą lėmė arabų klajokliai, kurie nesurūpino žemės ūkiu ir irigacinės sistemos palaikymu, invazija. „Vėliau įrodyta, kad Izraelio pakrantės smėlio kopos susiformavo Bizantijos imperijos pabaigoje – dar prieš arabų invaziją. Taigi dykumėjimo procesas jau buvo prasidėjęs anksčiau“, – aiškina J. Satkūnas.

Kaip dykumos virsta žaliomis plantacijomis

Vienos dykumos yra labai senos (antai Namibo dykuma), kitos – gerokai jaunesnės. J. Satkūnas pasakoja, kad Sachara prieš nepilnus 6 tūkst. metų dar buvo visiškai žalia. Todėl jos viduryje dabar randami iškalti hipopotamų vaizdai ir pan. Tai įvyko dėl viso klimatinio mechanizmo pokyčio, pasikeitusių drėgmės oro masėmis judėjimo krypčių.

_{J. Satkūno nuotr.}

„Dabartiniai pokyčiai yra labai dinamiški. Kai kuriose vietose dykumėjimas yra labai aiškiai matomas, todėl atrodo, kad dykumų ekspansija vyksta labai staigiai, bet po kelių drėgnesnių metų, padėtis stabilizuojasi“, – aiškina J. Satkūnas.

Skaičiuojama, kad Sachara plečiasi kasmet po 50 km. Anot J. Satkūno, dykumos dažniausiai keičiasi dėl žmogaus veiklos. Žemėse, kuriose vyksta intensyvesnė žemės ūkio veikla, plečiamos oazės, rengiami požeminio vandens gręžiniai, dykumų plotai tampa žaliomis plantacijomis. 

„Kaip pavyzdį paminėčiau ambicingą „Naujojo Nilo“ projektą, kuomet buvo bandoma sujungti kelias oazes. Padaryti slėnį, lygiagretų Nilo slėniui, naudojant požeminį vandenį. Požeminio vandens ištekliai Sacharoje yra didžiuliai“, – sako J. Satkūnas.

Sustabdyti įmanoma, bet labai sudėtinga

1996 m. JT paskelbtoje konvencijoje dėl kovos su dykumėjimu nurodytos pagrindinės priemonės, kaip šį procesą sustabdyti. Lietuva ją ratifikavo 2003 m. liepos 3 d. 

„Dykumėjimo procesų stabdymui pirmiausia reikia subalansuoti žemės ūkio (ganymas, drėkinimas ir t.t.) intensyvumą tuose regionuose ir naudoti įvairias dirvožemio degradaciją stabdančias priemones – apželdinimą, miško juostų kūrimą, kai kur gal dirbtinius vandens telkinius ir kt. [...] Na, o su klimato kaita kovoti gali būti labai sudėtinga ir mažai efektyvu, jei ta kaita yra natūrali“, –LRT.lt aiškina P. Šinkūnas.

J. Satkūnas siūlo persodinti iškirštus miškus, kontroliuoti vandenį, apsaugoti derlingas žemes. Tiesa, anot jo, žmogaus bandymai sustabdyti mobilias kopas paprastai yra mažai sėkmingi, nes dažniausiai tai – natūralią pusiausvyrą sutrikdančios priemonės. 

„Yra buvę daug bandymų sustabdyti judančias kopas pakrantėse sodinant smėlį sulaikančią augmeniją. Judančios kopos gali pakelti gruntinio vandens lygį [...]. Taigi kopos yra labai svarbus ekologinių pokyčių indikatorius ypač aridiniuose [sausuose], pusiau aridiniuose ir pakrančių rajonuose.“, – teigia J. Satkūnas.

Skaičiuojama, kad dėl to per artimiausius 10 metų dar 50 mln. žmonių bus priversti palikti savo gyvenamąsias vietas. P. Šinkūno nuomone, sunku prognozuoti, ar iš dykumėjimo apimtų žemių į kitas persikėlę žmonės ir vėl nenualins.

„Manau, kad derlingos žemės jau užimtos ir toks persikėlimas nebūtų toks paprastas. Tai – jau ir geopolitinis klausimas. O dykumų kaita ateityje priklauso nuo save laikančio civilizuotu pasaulio pastangų. Tačiau kol kas daug kas yra sunkiai prognozuojama“, – svarsto mokslininkas.