Prieš 30 metų grupės BIX lyderis Samas pozavo be kelnių

Socialiniuose tinkluose paviešintas devintajame dešimtmetyje užfiksuotas kadras, kuriame grupės lyderis pozuoja tik prisidengęs gitara.

„Kai nori groti, tai ir kelnių nereikia. BIX pradžia“, – toks įrašas po nuotrauka.

Dar šių metų žiemą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame renginyje „30 metų istorija per muziką“ apsilankęs S. Urbonavičius-Samas prisiminė grupės įkūrimo istoriją ir gyvenimą iki BIX laikų.

„Buvo gūdūs sovietiniai laikai. Man, kaip ir kiekvienam jaunuoliui, buvo sunku apsispręsti, ką noriu veikti gyvenime. Mokėjau piešti, sugalvojau stoti į dailės institutą Vilniuje, bet tam reikėjo būti turtingam arba turėti partinį tėvą. Šiauliuose radau dailės akademiją.

Man, panevėžiečiui, tai buvo didis pokytis. Su draugu važiavome į stojamuosius egzaminus. Jam pavyko įstoti – man ne. Piešiau aš nuostabiai, lietuvių kalbos egzaminas sutrukdė. Vis tiek teko likti ten, reikėjo vyniotis, stoti kitur, nuo tarybinės armijos bėgti, kuri vis tiek pagavo vėliau“, – tikino Samas.

Grupės BIX lyderis šypteli, kad dėl skandalingos kūrybos jais susidomėjo Sovietų Sąjungos pareigūnai, tad ir armijos išvengti nepavyko.

„Turėjome Šiauliuose sandėliuką, norėjome įrašyti pogrindinį albumą. Pavadinome jį „Žiurkių miestas“ – taip jautėmės atvykę į Šiaulius. Kalba neaiški, žmonės keisti. Buvo 1982 m.: pasaulyje apstu gerų grupių, pankrokas, tiek stilių seniai nebuvo ant žemės – pakylėti tų dalykų pradėjome kurti.

Grojome bosine gitara, savos gamybos būgnais ir vaikiškais vargonėliais. Viską įrašėme į kasetę magnetofonu. Išleidome albumą. Aš nupiešiau viršelį „Žiurkių miestui“. Tuometinėmis sąlygomis tokia kūryba buvo neįtikėtinas nusižengimas. Mus pradėjo gaudyti saugumiečiai. Netrukus mus išvežė į armiją“, – prisiminimais dalijosi S. Urbonavičius.

Samas šypteli, jog grupės pavadinimo istorija labai paprasta – jį įkvėpė gūdžiais sovietiniais laikais buvęs prekių deficitas. BIX lyderis juokiasi, kad tuomet rūkyti pradėjusiems vaikinams vertingos buvo net cigarečių nuorūkos, kurias jaunimas žargonu vadindavo bikais.

Samas teigė niekada nesvajojęs tapti muzikantu. „Šiauliuose buvo to meto kultūrinis židinys. Pamenu, kažkas pasakė, kad sukūrus grupę ir sugrojus kelias dainas atrankoje galima gauti aparatūrą ir vietą, kur groti. Tada turėti normalią aparatūrą būtų lygu dviem poršams dabar. Aš staigiai surinkau kelis bendrakursius ir mes laimėjome.

Programą turėjo patvirtinti, tekstai turėjo būti verčiami į rusų kalbą, o mūsų grupė – pankiška, vietoj lazdelės buvo plaktukas, visiški keistuoliai tuo metu pasirodėme. Mes rusiškai nedainavome ir visi šie dalykai, manau, nulėmė mūsų pergalę“, – kalbėjo S. Urbonavičius.

Laimėjus tokią reikalingą aparatūrą, netrukus grupei pavyko surengti savo pirmąjį koncertą, kurio paklausyti susirinko pilni Šiaulių kultūros namai.

„Kažkaip mus išgirdo radijas, įrašė. Tada mus pagavo ir užsieniečiai. Išvažiavome į Vokietiją, kaip dabar atsimenu. Žurnalai kvepia, mašinos kaip iš nuotraukų. Mes peržengėme sieną iš Rytų į Vakarų Vokietiją – vau! Skirtumas protu nesuvokiamas. Prisipirkome visko kaip išprotėję“, – šyptelėjo Samas.