Po pavasario pusės

Esame regėję visokių pavasarių, todėl šis, nors ir ankstyvas, bet nesiūlantis mums šilumos ir neskubantis, ir vėl yra „kažkoks ne toks“. Žinoma, mes jau neprisimename, koks pavasaris buvo pernai ir užpernai, mūsų užmarštis išsaugojo tik „gražių prabėgusių pavasarių“ vaizdus. O visa kita, kas mums nepatinka, ypač šiame pavasaryje, mes priskiriame klimato kaitos nuodėmėms. Tačiau klimatas kinta visada, pavasariai keičia vienas kitą, gamta gyvena ir gyvuoja.

Šiandien net skeptikai ir niurzgliai gali pasinerti į pavasarį. Tuo labiau kad bet kuri akimirka gali padovanoti pirmąją šio pavasario kregždę, spiečių drugių ir prasiskleidusius ankstyvųjų kriaušių, vyšnių ar slyvų žiedus. Mokantieji žvalgytis gamtoje ir suprantantieji, kas šmėžuoja prieš juos, tokių žinių suras kiekvieną akimirką.

Štai kaip gražiai žydi miško šlaite rūteniai. Jų žydėjimas, nors ir paprastas, toks šventiškas, pakilus. Bičių, kamanių ir drugių lankomi žiedai svyra nuo vabzdžių svorio, linguoja nuo menkiausio vėjelio dvelksmo. Tačiau kaip lengvai šis grožis pažeidžiamas - štai naktį praėjo šernų banda, vartė velėnas, ieškojo sliekų ir pernykščių gilių. O čia dar žmonės, sustoję pakelėje ir nutarę prisiskinti „bukietus pavasarinių žiedų“. Jie išmynė, suniokojo visą šlaitą, po jų žiedų liko visai mažai. Tačiau skaudžiausia, kad visi tie rūtenių gražumai, kuriuos jie nupešė, net nepasieks žmonių namų, - šis augalas labai lepus, jautrus ir nuvys pakeliui. Kaip su tais „bukietais“ bus pasielgta? Ogi paprastai - pro pravertą automobilio langą visos nuvytusios puokštės bus nusviestos griovin. Tačiau kažkiek rūtenių toje pašlaitėje liko - jie stojus karščiams baigs žydėti ir labai greitai, gegužės mėnesį, ankštarėlėse subrandins sėklas ir pageltonuos, nuvys, išnyks. Iki kito pavasario. O gal kitąmet jiems pasiseks geriau, gal jų nenuskins žmonės?

Pavasario gamtos vešlumas ir veržimasis gyventi yra labai patrauklūs, skatinantys stebėti, grožėtis ir suprasti. Žinia, būtų daug geriau, jeigu tam pasiruoštume žiemą. Tačiau mes - žmonės, mes tokie išmanūs... Tikriau - nieko neišmanantys ir ne visada gebantys tvarkyti savo laiką. Štai ir dabar - ar žinote, ar nepamiršote, kad į gamtą reikia eiti atsargiai, kišenėje turint pinigėlių? Ne, pirkti ten nieko nereikės, tačiau mums bet kurią akimirką gali užkukuoti gegutė. Jeigu jai pakliūtume tuščiomis kišenėmis, visi metai būtų (mums, žinoma) prasti - nei turtų, nei pinigų, nei sėkmės... Todėl vos išgirdus gegutę reikia pažvanginti pinigėlius ar, dar geriau, pakėlus parodyti gegutei. Ji tikrai pamatys ir išspręs visų metų sėkmę.

Iš tikro, miškai dar neapsirengė savo žaliojo rūbo, tad daugelis šilumą mėgstančių paukščių (ir vabzdžių - taip pat) neskuba. Jiems reikia jaukaus girios rūbo, žalių lapelių ir lapų, žiedų. Jie bus, labai greitai. Palaukime ir pamatysime, kad antroji pavasario pusė bus jau visai kitokia - brandi ir brandinanti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“