Pilotas – daugiau nei lėktuvo „vairuotojas“

Svarbiausia – saugumas

Solidus atlygis ir galimybė keliauti – privalumas, tačiau jei manote, kad tai – viskas, pamiršote, kad pilotas kasdien savo darbe prisiima atsakomybę ne tik už brangų orlaivį, bet ir juo skrendančių keleivių gyvybes. Todėl pagrindinis piloto darbo tikslas – užtikrinti saugią kelionę orlaiviu iš vieno oro uosto į kitą, nepriklausomai nuo to, ar skraidinami keleiviai, ar kroviniai. Skrydžio saugumui užtikrinti pilotas atlieka daugybę procedūrų, atitinkančių tarptautinius aviacijos saugumo reglamentus.

Piloto darbas prasideda dar ant žemės, kai gavęs oro bendrovės sudarytą skrydžių grafiką jis patikrina skrydžio maršrutą, dar kartą peržiūri orų prognozes, apskaičiuoja, kiek kuro skrydžio metu sunaudos orlaivis. Bent valandą prieš skrydį pilotas susitinka su įgulos nariais ir aptaria kelionės detales bei pradeda ruoštis skrydžiui bei keleivių laipinimui ar krovinio pakrovimui. Už skrydį atsakingas pilotas prieš kiekvieną skrydį apžiūri orlaivį ir patikrina jo būklę, įvertina, ar nėra paviršiaus pažeidimų. Skrydžio metu jis bendrauja ne tik su įgula, bet ir palaiko radijo ryšį su skrydžių valdymo centru. Pabaigus skrydį ir nusileidus oro uoste, piloto dar laukia administraciniai darbai ir skrydžio ataskaitos parengimas.

Ar pilotams visada priklausė tiek pareigų ir reikėjo atlikti tiek procedūrų? Ne. Dar iki 1970 m. pilotų kabinoje kartu su pilotais skraidydavo inžinieriai su navigatoriais, tačiau tobulėjant technologijoms jų buvo atsisakyta. Laikui bėgant reikalavimai saugumui ir jį užtikrinančioms operacijoms tik didėja, tad šiandien už skrydį ir jo saugumą atsakinga dviejų pilotų – kapitono ir antrojo piloto – įgula.

Be kokių žinių pilotas neišsivers?

Šiandien kiekvienas pilotas turi mokėti suplanuoti savo skrydį iš taško A į tašką B. Taip pat svarbu išmanyti orlaivio skrydžio kompiuterį ir sugebėti orientuotis, jei jis staiga nustotų veikti. Orlaivio navigavimu iki 1980 m. rūpinosi navigatoriai, kurių pareigas kabinoje perėmė tobulėjančios sistemos ir skrydžio kompiuteris. Jas šiandien skrydžiui paruošia pilotai.

Skrydžio kompiuteris – tik viena iš daugelio orlaivio sistemų, kurios suprogramuotos taip, kad veiktų automatiškai pagal iš anksto parengtus scenarijus. Skrydžio metu visi procesai turi vykti pagal griežtus aviacijos saugumo reglamentus ir detaliai aprašytas procedūras, o pilotas visada turi numatyti bent vieną proceso žingsnį pirmyn, sekdamas skrydžio proceso eigą. Orlaivio pilotui svarbios ne tik techninės žinios, pavyzdžiui, orlaivio konstrukcijos, prietaisų išmanymo, radijo ryšio, bet ir skrydžio planavimo, skrydžio principų, meteorologijos ir kt. Tai padeda jam tinkamai atlikti savo pareigas ir laiku reaguoti į besikeičiančią situaciją ir akimirksniu priimti sprendimus.

Planuojant skrydį svarbus momentas – orai, darantys bene didžiausią įtaką aviacijai. Pūgos, rūkas, liūtis, šoninis vėjas – tai tik maža dalis nepalankių oro sąlygų, apsunkinančių piloto darbą. Pilotas turi numatyti ir suplanuoti, kada reiks nutirpdyti ledą nuo apšalusio orlaivio arba kada gali prireikti daugiau kuro, jei dėl rūko ar kitų nepalankių oro sąlygų orlaivis būtų nukreiptas leistis kitame oro uoste, nei numatyta.

Pilotų mokymai

Mokytis piloto profesijos galima pradėti sulaukus aštuoniolikos ir turint bent vidurinį išsilavinimą. Kaip atrodo piloto studijos, kur jis įgyja darbui reikalingų žinių ir įgūdžių?

„Pilotų studijos – intensyvios, įgyti komercinio piloto licenciją aviacijos mokymų centruose galima per 16–18 mėnesių, kas yra mažiau nei dveji metai. Kitokia situacija valstybės finansuojamose vietose, kur magistro diplomą ir licenciją galima įgyti per 5 metus, – pasakoja Vaida Eičinienė, projekto „Tapk pilotu“ vadovė. – Tačiau norint valdyti didelius keleivinius orlaivius to neužteks, teks tęsti mokymus, kurių metu pilotai išmoksta valdyti pasirinkto tipo orlaivį. Taigi nuo aviacijos mėgėjo iki antrojo piloto pozicijos teks intensyviai mokytis aviacijos mokymų centre apie 2 metus.“

Būsimieji pilotai aviacijos akademijoje mokosi aviacijos teorinių dalykų ir įgyja skraidymo praktikos, treniruodamiesi su mažaisiais orlaiviais aerodromuose. O tipo kvalifikacijos mokymų metu pilotai mokosi valdyti didžiuosius orlaivius realaus skrydžio treniruoklyje. Beje, į aviacijos mokymų centrą mokymams realaus skrydžio treniruoklyje kiekvienas pilotas privalo grįžti kas pusę metų, kad atnaujintų žinias, kaip elgtis neeilinių situacijų metu, pavyzdžiui, jei sugenda variklis, neišsiskleidžia važiuoklė, į orlaivį trenkia žaibas, gaisro atveju ir kitose ekstremaliose situacijose.

Autopilotas

Dauguma sistemų sukurtos taip, kad veiktų automatizuotai. Vis tik jų funkcionavimui reikalingas specialistas, kuris išmanytų šias sistemas ir paruoštų orlaivį skrydžiui dar prieš jam pakylant į orą. Tas specialistas, paruošiantis orlaivio sistemas skrydžiui, be abejo, yra pilotas.

Ilgus tarpžemyninius skrydžius įveikiančiuose orlaiviuose autopiloto sistema taip ištobulinta, kad teoriškai gali būti naudojama viso skrydžio metu. Nors kai kuriuose skrydžio etapuose pilotai įsijungia autopiloto funkciją, nuo valdymo jie neatsitraukia ir stebi visus skrydžio indikatorius – aukštį, greitį, kryptį ir kitus, kad bet kuriuo momentu galėtų perimti lėktuvo valdymą į savo rankas. Automatinis nusileidimas, kaip teigia specialistai, veikia patikimai, tačiau jo naudojimas praktikuojamas tik išskirtiniais atvejais, esant itin blogam matomumui. Taigi kritiškiausiais momentais – pakilimo ir nusileidimo metu – savo saugumą vis dar patikime žmonėms, o ne technologijoms. Vis dėlto dirbtinio intelekto sistemų kūrėjų vykdytų apklausų rezultatai rodo, kad skrydžio keleiviai, jei turėtų galimybę rinktis sistemos ar piloto valdomą skrydį, vis tik rinktųsi pastarąjį tradicinį variantą.

Visa moderni aviacija – kompiuterizuota, yra juokaujančių, kad pilotas orlaivyje jau nebereikalingas – viską valdo automatizuotos sistemos ir net sudėtingiausią nusileidimą tiksliau už žmogų gali atlikti autopiloto sistema. Bet taip nėra. Viešojoje erdvėje vis dažniau garsiai diskutuojama apie bepiločių orlaivių ateitį ir pripažįstamas šių sistemų nepakankamas išvystymas, kad būtų galima pasitikėti ir perleisti tokioms sistemoms atsakomybę už keleivių gyvybes.