Pelės stiklinėje dėžėje

"Realybės šou yra tam tikra psichologinio eksperimento atmaina, kurią pasigavo televizininkai", - sako Reda Gedutienė, Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros lektorė, paklausta, ar žiūri televizinės realybės dramas ir ką, kaip psichologė, jose mato.

Po šia saule nieko nauja, - tęsia mintį pašnekovė, - dar 1960 metais bihevioristai (psichologijos kryptis) į stiklinę dėžę uždarė pelę ir stebėjo jos elgesį.

Paskui toks Zimbardo atliko įdomų eksperimentą, įsteigęs universitete požemio laboratoriją, kur vieni studentai tapo kaliniai, kiti - prižiūrėtojai. Eksperimentą, beje, turėjo nutraukti, mat prasidėjo baisios reakcijos: "prižiūrėtojai" pradėjo elgtis kaip sadistai, o "kaliniai" - maištauti."

Ar televizininkai pajėgūs tokius procesus kontroliuoti?

Televizininkai tokius psichologinius eksperimentus derina su komerciniais interesais. Jie kontroliuoja ir manipuliuoja žmonėmis dėl reitingų. Manau, jog pagal psichologinius testus į tokius televizijos projektus yra sąmoningai atrenkamos asmenybės, turinčios isterinių, neurasteninių bruožų, polinkį į narcicizmą ir panašiai. Taip siekiama, kad įvairių sluoksnių žiūrovai galėtų su kuriuo nors iš grupės narių susitapatinti.

Ko dalyviai iš tiesų tikisi? Juk jie nuolat kartoja, kad "nežaidžia".

Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų psichologinių poreikių: vienam reikia saugumo, antram - pripažinimo, didesnio artumo, trečiam - meilės. Kai šou pradžioje dalyviai prisistato, jie sako: "Aš atėjau išbandyti save". Jie nori visiems parodyti, kad yra stiprūs ir talentingi, iki šiol neatrastos supernovos.

Žmogus, eidamas į šou, siekia realizuoti arba patenkinti tuos suvoktus arba nesuvoktus poreikius. Ir tie poreikiai išlenda. Pasirodo, jie tam ir ėjo į šou, kad nutrauktų ryšius su šeima.

Jiems reikėjo to paskutinio lašo kantrybės taurėj. Juk žmona nepasakys vyrui: "Keiskime ką nors gyvenime". O čia yra galimybė. Realybės šou yra tam tikras atspirties taškas.

Laimėti nėra svarbiausia?

Į tokį šou einama žaisti ir laimėti, bet labai greitai ima vykti grupiniai procesai, ir žaidimas sugriūva. Žmonės pamiršta, kad atėjo čia žaisti, kovoti kiekvienas už save. Žmogus - sociali būtybė. Nors šou dalyviai neieško draugystės, jie vis tiek priversti užmegzti tam tikrus socialinius ryšius, kurie jiems yra naudingi - padeda pasiekti tikslą. Aiškiai išsisluoksniuoja "elitas" ir "žemesnioji klasė". Yra lyderiai ir jiems paklūstantys, prieš juos maištaujantys, antilyderiai. Yra autsaideriai: pernai - Laimis, šiemet - Daiva. Jie nepritapo prie grupės ir todėl tapo populiarūs.

Kodėl autsaideriai tampa populiarūs?

Prieš keletą metų atliktas tyrimas parodė, kad lietuvaičiai jaučiasi labai nelaimingi. Jie palaiko "aukas", susitapatina su jomis: "aš irgi toks gražus, dvasingas, mane irgi skriaudžia, nesupranta". Toks lietuvių charakteris. Guli sau gražiai ant "sofkutės", o tave puola piktosios jėgos. Žodžiu, kalta aplinka. Aukos vaidmuo - savotiškai gražus.

Auka, nerodoma per televizorių, visuomenei nebeįdomi. Ar, iškritęs iš žaidimo, žmogus nepasijus sužlugdytas?

Esama tokio pavojaus. Nuvertintas, netekęs visuomenės palaikymo, jis gali jaustis nevykęs, žlugęs.

"Baimės faktoriuje" žmonės rizikuoja gyvybe, bet ten gaus mažesnius pinigus už "barmenus", kurie tik keičia šukuosenas ir vieni kitus kutinėja kaip tingios beždžionės.

"Baimės faktoriuje" ar Malaizijos džiunglėse, be psichologinių, yra ir fiziologiniai poreikiai: pavalgyti ir išlikti. Nepaisant to, kad "barmenams" dėl fizinio išlikimo netenka kovoti, gyvenimo sąlygos vis dėlto labai sunkios: jie miega, gadina orą, žiaukčioja ir isterikuoja vienoje erdvėje. Jie negali pabūti vieni vieni, atgauti savojo indentiteto.

Kodėl vyrai tokie vangūs? Nė vieno dikaprijo ar britvos...

Šie vaikinai yra dabartinės kartos atspindys. Tipiški egzemplioriai. Jie perdėtai rūpinasi savo išvaizda, leidžia plėtotis intrigoms, na, ir jaučiasi kaip aukos. Kitas dalykas - šie žmonės jau yra "antrieji". Pirmajam vaikui daug atleidžiame, o šiuos žaidėjus labiau stebime. Beje, kai kurie net laikosi nužiūrėtos taktikos.

"Aš čia esu toks, koks esu." Ką manote apie šį dalyvių lozungą?

Kiekvienas iš jų stengiasi save pateikti geresnį. Kiti slopina savo poreikius, savo "Aš", savo požiūrį tam, kad išliktų. Nemanau, kad jie iš tikro "yra tokie", kokius juos daro prigimtis. Kai kurie netgi turi savo strategiją. Manau, kad jie visi turi daug veidų, bet kai vyksta šis neprognozuojamas procesas, žmogus tiek ilgai negali išbūti ne savimi, prisiėmęs lyderio, aukos ar globėjo vaidmenį. Viena mergina žiūrovams save "deklaravo" kaip seksualią merginą, o to seksualumo nėra nė kvapo...

Kodėl vis dėlto publiką apima toks azartas?

Žiūrovai tampa azartiški dėl to, kad jie patys jaučiasi esą lošėjai. Jie laukia kitos laidos kaip kvaišalų dozės.

Sakykime, stebėdamas žirgų lenktynes tu neturi įtakos, kad nusižiūrėtas žirgas atbėgtų pirmas, o čia gali paskambinti, nulemti. Tai svaigus "savos galios" pojūtis.

Žiūrovas galvoja: "tu man gali rodyti triukus, kad ir nuogą užpakalį, vis tiek aš tave pastatysiu į vietą". Tas galios poreikis yra vienas esminių minios instinktų.

Kitas dalykas yra, kaip minėjau, yra susitapatinimas. Štai suaugusią, ištekėjusią, turinčią vaiką dukrą mama bara už tai, kad ši kviečiasi kažką į lovą. Herojė ekrane verkia.

Toms moterims, kurios su ja tapatinasi, dėl to palengvėja, nes jos mąsto: "Ir mano mama taip kišasi į mano gyvenimą. Ir apskritai jos problemos - kaip mano..." Ji gali tai aptarinėti, bandyti suprasti dalyvių motyvus, daryti savas projekcijas ir analizes.

Publika irgi žaidžia. Ir nors ji nieko nelaimės, - tiesiog malonu žaisti.

Ivona Žiemytė