Pavydas - ne nuodėmė, o smegenų liga

Mūsų protėviai buvo įsitikinę, kad pavydas iš pradžių nuveda tiesiai į mirusiųjų karalystę, o paskui - pražudo sielą. Ir liaudis pavyduolius apdovanodavo nemaloniais epitetais. Lotyniškai žodis „pavydas“ skamba „livor“ - mėlynumas, todėl senovės romėnai sakydavo „pamėlynavo iš pavydo“, tuo tarpu mes sakome - „pažaliavo“. O Kinijoje pavydas yra raudonas, nes ten vadinamas „raudonų akių liga“. Bet dažniau jis būna „juodas“, gimdantis buką pyktį.

Amžinas lyginimas su kitais

Atrodytų, kodėl turėtų taip kenkti visiškai natūralūs žmogiški jausmai, kaip nusiminimas dėl svetimos sėkmės ir savo lyginimas su svetimu? Juk kol nepatikrinsi, niekaip nepatikėsi, kad anaiptol nėra gerai ten, kur mūsų nėra, ir kad kaimyno lėkštėje valgis ne visada skanesnis? Dar daugiau, žmogus visą gyvenimą yra priverstas varžytis dėl „geriausiojo“ vardo ir būti lyginamas su kitais. Mokykloje varžosi pirmūnai ir atsilikėliai, darbe - viršininkai ir pavaldiniai, gyvenime - gražūs ir nelabai. Bet blaiviai mąstantis žmogus supranta: iki begalybės lyginti - beprasmiška. Visų geriausių pažymių ir pinigų nepelnysi. O gražiam galima ir nebūti, užtat velniškai patraukliam - visada.

Tačiau yra žmonių, kurie tvirtai įsitikinę: visa, kas geriausia, visada priklauso kitam. Štai jie iš tiesų įklimpo nuodėmėje. Šios rūšies žmonėmis dar neseniai labai domėjosi psichologai ir juos testuodami išsiaiškino daug netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, nesutaikomi pavyduoliai yra labai nelaimingi. Jie kupini blogų emocijų, kurios nuodija jų gyvenimą. Visa, kas gera, jiems virsta bloga, aplinkinių džiaugsmas - susierzinimu, kitų laimėjimai ir pranašumai - savo menkumo įrodymu. O dabar šiais nusidėjėliais susidomėjo neurofiziologai. Prancūzų mokslininkai iš Nacionalinio seikatos apsaugos ir medicinos tyrimų instituto nutarė patikrinti, kaip dirba jų smegenys.

Kieno saldainis skanesnis?

Mokslininkai skenavo savanorių smegenis magnetinio rezonanso tomografu, šiems žiūrint du trumpus vaizdo klipus. Pirmajame ant stalo tiesiog gulėjo saldainis. Antrajame - kažkieno ranka rinkosi vieną iš saldainių spalvingais popierėliais. Paskui bandymo dalyviai turėjo atsakyti į klausimą, kurį saldainį norėtų gauti - gulintį ant stalo ar tą, kurį pasirinko nepažįstamasis? Beveik 60 proc. pasirinko antrąjį variantą. Mokslininkai nustebo, kad tiek daug žmonių gviešėsi svetimo gero. Nors buvo aišku, kad suveikė pasąmonėje glūdintis mechanizmas: jeigu kas nors ką nors jau paėmė, nupirko arba pamilo, vadinasi, tai geriausia.

Reikia gauti tokį patį arba atimti! Išanalizavę tomografijos duomenis, mokslininkai pamatė aiškius patologinių pavyduolių smegenų darbo sutrikimus. „Nuodėmingųjų“ galvos smegenų momens skiltyje ir premotorinėje žievėje nepaprastai suaktyvėjo veidrodiniai neuronai, be to, buvo užfiksuotas stiprus žybsnis prefrontalinės smegenų žievės ir dryžuotojo kūno srityse, kurių funkcija - nuspręsti, ar verta eikvoti laiką ir jėgas kokiam nors objektui. Veidrodiniai neuronai suaktyvėja tada, kai žmogui reikia ką nors pakartoti, „atspindėti“. Pavyzdžiui, manoma, kad jie aktyviai dalyvauja mokantis užsienio kalbos.

Dabar mokslininkai nustatė, kad veidrodiniai neuronai susiję ir su smegenų vertinimo sistema. Vadinasi, veidrodiniai neuronai stimuliuoja aplinkui esančių objektų ir reiškinių vertinimą, kurį atlieka kiti neuronai. O smegenų „veidrodis“ veikia būtent kartojimo principu - mėgdžiojant signalus, garsus, gestus. Ir tik pavyduolių galvose šios dvi smegenų sistemos yra labai stipriai, kone patologiškai susijusios. Dėl to žmogus tampa priklausomas nuo išorinių elgesio pavyzdžių. Todėl tik jiems ir kilo noras gauti tą saldainį, kuris jau priklausė kitam. „Bet jie dėl to nekalti, - teisina ydingą elgesį eksperimento vadovas biologijos daktaras Denis Diubolis (Denis Duboule). - Tiesiog yra problemų jų galvose“.

Bet mokslininkas gąsdina, kad labai jau didelis „sergančių nusidėjėlių“ procentas.

Kas kam pavydi

Visuomenės nuomonės tyrimo instituto „Forsa“ darbuotojai pavydo tema apklausė daugiau kaip tūkstantį Europos piliečių. 59 proc. apklaustųjų tvirtino, kad vieni kitiems pavydi „nepiktybiškai“, kaip sakoma, „baltuoju pavydu“. Tačiau tyrėjai mano, kad už jo slypi kitas, „paslėptas pavydas“. 24 proc. respondentų tikino, kad jokiomis aplinkybėmis nejaučia pavydo - tokį atsakymą daugiausia pateikdavo vyresni kaip 50 metų žmonės. 33 proc. apklaustųjų manė, kad moterys pavydi daugiau negu vyrai. Ir tik 6 proc. teigė, kad didžiausi pavyduoliai - vyrai.

Tik 7 proc. prisipažino, kad jaučia nusivylimą arba susierzinimą, kai kitam kas nors pavyksta geriau. Pagaliau paaiškėjo, kad 35 proc. pavydi daugiau uždirbantiems kolegoms, 30 proc. - tiems, kas gavo palikimą ir gali nedirbti, 20 proc. - draugui arba draugei, kurie laimingi šeimoje ir 15 proc. - tiems, kas nesunkiai randa naujų draugų.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"