Pavojingiausi bioginklai: kaip žmonija nepasimokė iš savo klaidų

Pirmoji, supratusi bioginklų galią, dar 1500 m. prieš mūsų erą buvo viena Mažosios Azijos civilizacija, į priešo žemes ėmusi siųsti maru sergančius ligonius. Biblijoje minimi 10 marų, kuriuos Mozė pasiuntė į Egiptą, buvo ne Dievo valia, o tiesiog karinės strategijos elementas.

Nuo to laiko, mokslo pažanga jau leido suprasti ne tik ligų pavojų, bet ir išanalizuoti bakterijų ir virusų gyvavimo ciklą, žmogaus imuninės sistemos atsaką ir pan. Tai, žinoma, atnešė ne tik gripo ir kitų ligų vakcinas, bet ir suteikė galimybę kurti vaistais neįveikiamus biologinius ginklus.

1972 m. pasirašyta Konvencija dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų. Tuomet daug valstybių privalėjo sunaikinti visus turimus bioginklus, tačiau ne visi vykdė savo įsipareigojimus.

 ATN.lt siūlo susipažinti su pavojingiausiais biologiniais ginklais, kurių panaudojimas nusineštų milijonus žmonių gyvybių.

Raupai

Mirtinas raupų poveikis žmogaus organizmui žinomas jau kelis šimtus metų. Dar 1763 m. Septynerių metų kare raupai buvo platinami su indėnams skirtais pledais. Liga, imuniteto tam visiškai neturėjusius Amerikos čiabuvius, išžudė vieną po kito.

Raupai pasireiškia karščiavimu, kūno skausmais ir specifiniais bėrimais, kurie visam gyvenimui palieka randus. Liga plinta per kūno skysčius, orą arba prilietus išbertą odos vietą.

1967 m. Pasaulinė sveikatos organizacija ėmė masiškai skiepyti pavojaus regionuose gyvenančius žmones, todėl 1977 m. užfiksuotas paskutinis natūralus raupų susirgimas.

Rusų mokslininkai 2001 m. išplatino pranešimą, kad raupai yra pats pavojingiausias biologinis ginklas. Levas Sandakhchievas (Rusijos mokslų akademijos narys) šią žinią argumentavo tuo, kad raupai išsilaiko net 200 metų, o mažiausiai 30 proc. užkrėstųjų būtų neįmanoma padėti.

JAV ir Rusija laiko nedideles raupų atsargas laboratorijose, tačiau tikrasis kiekis nežinomas niekam. Kartais pasirodo pranešimų, kad raupų bakterija naudojama biologinių ginklų kūrimui ir tobulinimui, tačiau valstybės tokią informaciją laiko paslaptyje.

Juodligė

Juodligė labiausiai pasižymėjo nuo tarpukario iki Šaltojo karo pabaigos. Šią ligą naudojo Japonai eksperimentuodami su žmonėmis, anglai kūrė juodligės bombas ir t.t.

2001 m. rudenį Amerikos valstybinės institucijos sulaukė laiškų, kuriuose buvo įdėti neaiškios kilmės milteliai. Ištyrus juos laboratorijose paaiškėjo, kad tai – juodligės sporos. Užsikrėtė 22 darbuotojai, 5 iš jų mirė.

Specialiosioms valstybės tarnyboms pavyko susekti laiškų siuntėją – mokslininką Bruce’ą Ivansą, kuris nusižudė, taip ir nesulaukęs teismo.

Juodligės bakterijos gyvena dirvožemyje, todėl dažniausi ligos nešiotojai yra gyvuliai. Patekusios į žmogaus organizmą, sporos dauginasi ir nuodija vidaus organus. Ligos simptomai – karščiavimas, raumenų skausmas, apsunkintas kvėpavimas, padidėję limfmazgiai, vėmimas, diarėja, pajuodavusios opos. Laimei, juodlige neįmanoma užsikrėsti nuo sergančio žmogaus.

Ebolos virusas

Pasaulis apie Ebolos virusą pirmą kartą išgirdo 1970 m., kai Sudane buvo užfiksuotas ligos protrūkis, nusinešęs šimtus gyvybių. Nuo tada Afrikos, Europos ir Amerikos laboratorijose užfiksuoti net 7 ligos protrūkiai.

Ebolos viruso kilmė yra tikra mįslė mokslininkams. Žinoma tik tai, kad jo nešiotojai gali būti Afrikos gyvūnai, nuo kurių lengvai užsikrečia žmogus. Virusas į organizmą patenka per tiesioginį kontaktą su krauju arba kūno skysčiais, todėl pirmieji protrūkiai užfiksuoti ligoninėse. Ebola pasireiškia galvos ir raumenų skausmais, skaudančia gerkle, bendru silpnumu, diarėja, vėmimu, o mirtinais atvejais – vidiniu kraujavimu. Net 60-90 proc. užsikrėtusiųjų miršta per 7-16 dienų.

Blogiausia, kad medikai nežino, kaip gydyti ligonius, ir negali nustatyti, kodėl vieni užsikrėtusieji miršta, o kiti – pasveiksta. Mokslininkams dar nepavyko sukurti Ebolos viruso vakcinos. Kol mokslininkai ieško būdų padėti žmonijai, valstybės šį virusą naudoja biologinių ginklų kūrimui.

„Juodoji mirtis“

Maras gerai pažįstamas tiek iš literatūros kūrinių, tiek iš istorinių šaltinių. XIV a. „Juodoji mirtis“ nušlavė daugiau nei pusę Europos, o bakterijos (lot. „Yersina pestis“) išgyveno ir iki šių dienų.

Maras yra 2 rūšių: buboninis ir pneumoninis. Buboninis plinta per užsikrėtusias blusas ir tiesioginį kontaktą su žmogaus kūno skysčiais. Jeigu per 24 val. nuo viruso patekimo į organizmą ligoniai nėra pradedami gydyti, miršta net 70 proc. užsikrėtusiųjų. Pneumoninis maras yra kur kas retesnis ir plinta oru, nusikosėjus arba nusičiaudėjus užkrėstajam. Mokslininkams dar nepavyko sukurti nei vienos, nei kitos formos vakcinos.

1940 m. su maro ligoniais (tiek gyvais, tiek mirusiais) eksperimentavo Kinija, Japonija. Ekspertų teigimu, šiais laikais maro bakterija naudojama biologiniams ginklams. Jeigu kuri valstybė nuspręs šį ginklą paleisti, virusas bus platinamas aerozolio pavidalu.

Ryžių naikinimas

Pasirodo, biologiniai ginklai gali ne tik žudyti žmones, bet ir išnaikinti gyvūnus arba tam tikras augalų rūšis. Be maisto žmonės galiausiai miršta badu, tai kur kas žiauresnė ir lėtesnė mirtis nei, pavyzdžiui, Ebolos viruso.

Rusija ir JAV jau daugybę metų bando sukurti ginklą, naikinantį ištisas augalų kultūras. Žinant tai, kad dauguma pasaulio valstybių didžiąją dalį produkcijos išgauna iš vienos augalų kultūros, dar labiau skatina šalis ieškoti neįveikiamo bioginklo.

Kartą mokslininkams jau pavyko – jie sukūrė bakteriją, naikinančią ryžius. Užkrėsti pasėliai ima pilkuoti ir ant jų atsiranda ypač greitai plintančios sporos. Užkrėstųjų ryžių derlius būna ypač menkas, atsiliepia šalies ekonomikai bei sukelia badmečius.

Botulizmas

Botulizmo bakterija ypač klastinga. Ji dažnai yra visiškai bespalvė ir bekvapė, todėl ją kartais sudėtinga aptikti net pažangiausiomis technologijomis. 

Per plaučius plintanti bakterija pradžioje sukelia regos problemas, vėliau sunku ryti, galiausiai paralyžiuoja kūną ir visą kvėpavimo sistemą. Net 70 poroc. užsikrėtusiųjų miršta per 2-3 paras, tačiau net ir pasveikę žmonės dar metų metus kenčia ligos pasekmes.

Botulizmo bakterija aptinkama viso pasaulio dirvožemyje arba nuosėdose ant laivų. Sporos gali lengvai patekti ant vaisių, daržovių ir jūros gėrybių.

Bakterija, turinti tokį staigų poveikį, žinoma, atsidūrė krūvos valstybių bioginklų programose. Dar 1995 m. botulizmo bakteriją panaudojo ir dešimtis žmonių pražudė japonų politiniai aktyvistai.

Chimera

Graikų ir romėnų mitologijose Chimera buvo monstras, turėjęs kūną, sudėtą iš liūto, ožio, drakono ir gyvatės. Viduramžiuose Chimeros atvaizdą naudojo kaip blogio simbolį. O moderniaisiais laikais chimera yra organizmas, mokslininkų sukurtas iš kelių kitų ligų, ateityje galbūt padėsiantis išgydyti smegenų vėžį.

Deja, žinant istorinius įvykius, dažnai net ir geriems tikslams skirti dalykai dažnai patenka į nedorėlių rankas. Dar 1980 m. sovietai pradėjo „Chimeros projektą“, kuriuo siekė sukryžminti raupus ir Ebolos virusą.

Manoma, kad tiek Rusija, tiek JAV iki šiol tęsia panašius projektus, bandydamos sukurti neįveikiamą biologinį ginklą.