Pavojai internete. Ką pamirštame ir ko nežinome?

Kaip dažnai susimąstome, kad per mūsų kompiuteryje integruotą kamerą mus mato ne tik draugai, su kuriais per programas galime kalbėti ir matyti vienas kitą visame pasaulyje? Ir kokia tikimybė, kad mūsų kompiuterio mikrofonas naudojamas tik mūsų? Kartais visi susiduriame su kokiais nors gąsdinančiais nesklandumais internete ar kompiuteryje. Apie tai, ką žinoti šiais technologijų laikais privalu, „Laisvalaikis“ kalbėjosi su Vilniaus universiteto lektoriumi, žurnalistu ir IT apžvalgininku Džiugu Paršoniu.

- Kaip sužinoti, ką apie mus žino „Google“?

- Vienas iš būdų būtų sukurti savo profilį „Google“ platformoje. Tie, kurie turi „Gmail“ elektroninį paštą, tokį profilį turi automatiškai. Prisijungus prie savo profilio ir gerai pasiknaisiojus po nustatymus galima pamatyti, kokius duomenis apie mus turi „Google“, ką jie fiksuoja, ką seka, kokia naršymo istorija, atsiskaitymai ir panašiai. Jeigu pats nepakeiti ir neišjungi tam tikrų nustatymų, „Google“ apie mus gali žinoti iš esmės viską. Jeigu profilio neturime, tai neturime ir galimybės reguliuoti tuos nustatymus ir ribas, ką apie mus gali žinoti.

- Ką galvojate apie programėles, kurias įdiegiant į telefoną reikalaujama paskyrą susieti su kokio nors socialinio tinklo paskyra?

- Tai reiškia, kad mes savo duomenis platiname bet kam. Taip tam tikri mūsų socialiniame tinkle esantys duomenys su mūsų sutikimu pereina į parsisiųstos programos duomenų bazę. Kartais nurodoma, kokių kategorijų duomenų prieiga jiems reikalinga, bet tiksliai neįvardijama. Tad suteikiame galimybę prieiti prie gana gausaus mūsų duomenų kiekio. Tokia informacija dažniausiai naudojama reklamos platinimo tikslais. Pradedame gauti naujienlaiškius į el. paštą apie tam tikras prekes arba interneto lange iššoka įvairios įkyrios reklamos. Beje, tokios programėlės dažnai yra nemokamos (angl. „free app“), tad duodama suprasti, kad prieiga prie mūsų duomenų viso labo yra nedideli mainai. Tačiau nereikia apsigauti, nieko nemokamo nėra. Viskas yra mainais į mūsų asmeninius duomenis, kurie dažnai gali būti neįkainojami.

- Kiek mūsų kompiuteriai yra pasiekiami ir prieinami kitiems asmenims, programišiams? Juk pasitaiko atvejų, kai pastebime, kad ekrane juda „pelė“ ir atidaro failus, o mes kompiuterio nė neliečiame.

- Taip landžioti po mūsų asmeninius kompiuterius leidžia nuotolinio valdymo programos. Tiesa, dažniau jos naudojamos didelėse įmonėse, turinčiose daug filialų. Taip norima sekti, ką daro darbuotojai, arba tiesiog sutvarkyti neveikiančią programą darbuotojo kompiuteryje nuotoliniu būdu. Deja, tokias programas naudoja ir programišiai piktiems tikslams. Jie gali atsiųsti virusą, ir šis „atidaro vartus“ - ima valdyti svetimą kompiuterį. Kartais tai būna taip įžūlu, kad sunku patikėti. Jums naršant internete iššoka lentelė, nurodanti, kad jūsų kompiuteris užkrėstas virusu ir ši programa jį padės panaikinti. Tai melas, tokia programa, jeigu mes ją parsisiunčiame, ir yra tas programišių sukurtas virusas, kuris jiems suteikia tam tikras prieigas prie mūsų duomenų. O jei programa, „valydama“ kompiuterį, paprašo įvesti kokį nors kodą ir jūs jį įvedate, tuomet gali būti, kad savo kompiuteriu ir duomenimis jame naudojatės ne vieni. Ir programišių veikla jums nebūtinai taip akivaizdžiai matysis.

- Kartais internete pasirodo pranešimų, kad žmonės yra stebimi per savo monitorių kameras arba klausomasi jų pokalbių. Kas iš tiesų mus gali matyti per mūsų kamerą?

- Nesinori labai gąsdinti, bet reikia, kad žmonės turėtų supratimą ir žinotų, jog tokie dalykai tikrai egzistuoja. Įmanoma įsilaužti į kompiuterį ir mus pačius stebėti per kamerą, galima klausytis mūsų pokalbių. Taip pat galima ir susekti, kokį tekstą renkama klaviatūra: tai ir mūsų laiškai, ir žinutės, ir net įvairūs slaptažodžiai ar elektroninės bankininkystės kodai. Tad bent dėl šiokios tokios savisaugos reikėtų gerai pagalvoti prieš diegiant kokias nors nežinomas, naujas ar įtartinas programas į kompiuterį.

- Tačiau kokiais tikslais reikia laužtis į paprastų žmonių kompiuterius ir juos stebėti?

- Dalykas labai paprastas - visi mūsų duomenys turi kokią nors vertę. Tarkim, surinkus tam tikrus duomenis, jų kiekį galima parduoti visokiems kenkėjams. Galbūt kam nors turint mūsų nuotrauką ir kai kuriuos duomenis pavyks sufabrikuoti kokį dokumentą. Juk kompiuteryje, internete neretai saugome socialinių draudimų numerius, pavardes, gimimo datas ir panašiai. Jeigu programišiai surenka kokių 10 tūkst. žmonių duomenis, juodojoje rinkoje tokia duomenų gausa įgyja gana svarią kainą. Ir paprastai tai nėra daroma dėl to, kad kažkam labai įdomu stebėti, ką mes valgome pusryčiams ar kaip susišukavome. Tai yra tiesiog atsitiktinių žmonių duomenų kaupimas. Tyčiniai atvejai dažniau nutinka garsiems, žinomiems žmonėms, kai norima pasižiūrėti, kaip jų gyvenimai atrodo iš vidaus, kokios jų problemos, kasdienybė ir t.t.

- Kokia tikimybė, kad bus įsilaužta į mūsų kompiuterį?

- Tikimybė, kad kažkas bandys laužtis į paprasto žmogaus kompiuterį, tikrai nėra didelė. Bet jei kyla įtarimų, kad kažkas jus stebi, kameros akutės užklijavimas kokiu nors lipduku ar pleistru tikrai nepakenks, ir nemanau, kad tai bus didelė problema. Vis tiek tą kamerą eilinis žmogus greičiausiai naudoja tik pokalbiams programa „Skype“. Tiesiog taip jūs būsite saugesni. Tiesa, teoriškai, kai įjungiame kamerą, užsidega švieselė, bet įsilaužėliai moka tą švieselę ir išjungti, tad galite net ir nežinoti, kad esate stebimi. Integruotus mikrofonus taip pat turi visi kompiuteriai, o tai reiškia, kad įmanomas ir pasiklausymas. Nesinori įvaryti žmonėms visiškos paranojos, bet patartina tiesiog stebėti bendrą viso kompiuterio būklę, naudoti antivirusines programas. Bet visiškai nuo visko vis tiek nepabėgsime.

- Ar esančios grėsmės ir pavojai mus įpareigoja labiau domėtis, būti atidesnius dirbant su kompiuteriu?

- Kad ir kaip tai atrodytų nesvarbu, mes gyvename laikais, kai jau reikia išmanyti, kaip veikia tie kompiuteriai, internetas ir įvairūs tinklai. Taip pat reikia žinoti ir tai, kokius pavojus visa tai slepia. Internetas ir kompiuteriai nėra kažkokia retenybė ar tik pomėgio dalykas. Tad kaip išmokstame elgtis su pingais, atpažinti padirbtus, taip pat reikia neapleisti ir šios srities. Patartina domėtis, sugebėti atpažinti grėsmes internete taip pat, kaip įtartiną žmogų pastebime gatvėje. Reikia vengti įtartinų puslapių, piratinių tinklalapių, nesaugių nemokamų programėlių, lošimų ar pornografijos puslapių ir panašiai. Tiesiog, kaip ir visur, vadovautis sveiku protu. Vargu ar pasigausite virusą lankydamiesi orų, naujienų ar bankų puslapiuose. Beje, kažkas dėl įdomumo atliko tyrimus ir paaiškėjo, kad jokia ugniasiene neapsaugotas kompiuteris internetinėje erdvėje jokiu virusu neužkrėstas išbūti gali apie 7 sekundes.

- Ką jūs manote apie Seimo svarstymus riboti lietuvių galimybes naršant internete?

- Tai yra istorija iš absurdo srities. Pirmiausia bandant ką nors apriboti, įvesti cenzūrą, susekti ir panašiai reikia turėti galvoje, kad visa tai bus labai brangu mokesčių mokėtojams, nes visa tai turės kažkas daryti. Ir turiu galvoje ne tris žmones, o didelius filialus darbuotojų. Antra, tai bus visiškai neveiksminga, nes žmonės moka labai lengvai apeiti visokius draudimus ir ribojimus, nes jie yra tikrai juokingai lengvai apeinami. Tokius ribojimus žmonės apeina net Kinijoje, kur cenzūros aparate dirba dešimtys tūkstančių žmonių. Tai ką jau kalbėti apie Lietuvą? Galiausiai tiesiog diskredituosime dalį savo demokratijos, tai bus brangu ir vis tiek neveiks. Tokį dalyką apskritai gali siūlyti tik žmogus, kuris menkai išmano technologijas ir menkai žino, kas tas internetas yra.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“