Paskutinis jaunųjų pasispardymas

Paskutinis jaunųjų pasispardymas

Kokį mergvakarį ar bernvakarį surengti būsimai nuotakai ar jaunikiui, daugelio pamergių ar pabrolių galvos skausmas, ypač kai pramogų pasiūla yra milžiniška - nuo duonos kepimo etnografinėje sodyboje iki šuolio parašiutu ar netikėtos kelionės į užsienį. Pasak vestuvių organizatorių, svarbiausi yra du dalykai - gerai žinoti, ko nori mergvakario ar bernvakario kaltininkas, ir investuoti ne į superypatingas pramogas, o į gerai drauge praleistą laiką.

Žvilgsnis į praeitį

Įvairūs šaltiniai teigia, kad tradicija švęsti jaunųjų paskutines "laisvas" dienas kilo iš Senovės Spartos. Dar V a. prieš mūsų erą Spartos kariai rinkdavosi iškilmingai vakarienei savo draugo, kuris ruošdavosi vesti, garbei. Sakydavo jam tostus, įvairius palinkėjimus. Spėjama, kad tai būdavo rimta ir itin padori šventė be jokių lėbavimų ir didelių pramogų.

Mergvakaris išsivysčiusiose Vakarų šalyse atsirado palyginti neseniai - tik prieš kelis šimtus metų. Mergvakarių pradininkai - damų arbatos vakarėliai vienos iš moterų, kuri ruošiasi tekėti, garbei. Juose dalyvaudavo tik jaunosios giminaitės. Tuomet tai būdavo labai prašmatnūs, snobiški ir net kiek nuobodūs vakarėliai, į kuriuos moterys atvykdavo gražiai pasipuošusios ir leisdavo laiką kartu gerdamos arbatą bei valgydamos įvairias užkandėles. Tai truko iki XX a. antros pusės, kai moterys tapo labiau nepriklausomos, visuomeniškos, pradėjo dirbti ne namie, siekti lygybės su vyrais. Mergvakariai tapo aktyvesni ir linksmesni.

Kada mergvakarių ir bernvakarių šventimas prasidėjo Lietuvoje, pasakyti sunku. Žinoma, kad XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje prieš vestuves jau buvo rengiami draugių atsisveikinimai su jaunąja. Tradiciškai mergvakaris būdavo apipintas daugybės simbolinių prasmių turinčiais ritualais ir žaidimais. Merginos pindavo rūtų vainikėlį, burdavo, kepdavo, pindavo kasas. Tiesa, dabar šios tradicijos pradeda atgimti ir merginos, užuot bėgiojusios gatvėmis su zuikio ausytėmis, renkasi ramią išvyką į etnografinę sodybą.

Mergvakarių ir bernvakarių tradicijos pagal profesionalus

Vestuvių planuotoja Kristina Kaikarienė:

- Kai kelis kartus organizavome mergvakarius, labai detaliai konsultavomės su etnografais. Ruošėme šventę pagal senas, lietuviškas tradicijas: pyragų kepimas, plaukų šukavimas, vainikų pynimas. Kitados darėme mergvakarį remdamiesi pasakų motyvais - jaunoji miške sutiko burtininkę, ši išbūrė jai ilgą ir laimingą gyvenimą. Dar vienas populiarus šventimo būdas - įvairios grožio procedūros, masažai. Neorganizuoju tik tų mergvakarių, kur reikia išsinuoginus lakstyti po miestų centrus ir rinkti paskutinius bučinius. Tie, kurie kreipiasi į mane, nori ko nors originalaus ir nenuvalkioto. Man svarbu, kad tai būtų įsimintina ir reikšminga šventė, o ne nusigėrimo vakarėlis.

Bernvakarių temos kiek kitokios. Etnografiniai motyvai ten reti, bet esu organizavusi su šuoliais parašiutu, skraidymais, laukų arimu. Po tokių išbandymų buvo šventė prie baltų stalų, puošnių puokščių ir žvakių šviesos. Pamenu, kartą organizavau daržų kasimą. Vienai močiutei iš tiesų reikėjo vyriškos pagalbos, todėl ėmėme ir sukasėme jai lysves - ir darbas geras atliktas, ir vyrai buvo patenkinti. Mano klientai niekada nereikalauja striptizo šokėjų ar panų, iššokančių iš torto. Kiekvienas atranda savo.

O kainos labai įvairios. Nuo kelių šimtų iki tūkstančio litų. Viskas priklauso nuo programos.

Vestuvių planuotoja Laura Vagonė:

- Pagrindinė mergvakarių ir bernvakarių problema yra ta, kad susirenka labai skirtingi žmonės, kurių skirtingas požiūris į pagrindinį asmenį, todėl sunku suderinti šventės koncepcijas. Vieni nori vaikščioti mieste, kiti - ramiai pabūti drauge. Būtų protinga pirmiausia paskirti tarpininką, kuris galėtų pasiderinti su jaunąja ar jaunuoju. Antras dalykas, mano manymu, šventę reikia organizuoti taip, kad visas dėmesys būtų skiriamas kokybiškam laiko praleidimui. Jei tai yra draugės, pasirinkti tokią veiklą, kuri jas visas suvienytų. Esu už išvykas į sodybas, keramikos pamokas, tapybą. Dabar ant bangos ekstremali veikla: vandens aitvarai, riedlentės ir pan. Dar viena idėja - maisto ruošimas, ji tinka ir vyrukams, ir merginoms.

Seselių valkiojimasis po miestą, striptizo šokėjos ir limuzinai jau yra atgyvenos. Daryti tai, kas buvo madinga prieš penkiolika metų, man neatrodo puikus sprendimas. Turiu pasakyti, kad su vyrukais suderinti šventės akcentus paprasčiau, jie yra konkretesni, greičiau priima sprendimus ir nesiblaško.

Mano manymu, geram mergvakariui ar bernvakariui nereikia superšuolių nuo televizijos bokšto, reikia kokybiško bendravimo, to, kas turi išliekamąją vertę. Kainos skirtingos: jei šventėje dalyvauja kokie 10 žmonių, kiekvienam gali kainuoti po 300 litų. Bet jei pasirenki, pavyzdžiui, savaitgalio išvyką į užsienį, biudžetas bus visiškai kitoks.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder