O jeigu visata tėra tik iliuzija?

Kas buvo, kai nieko nebuvo

Apie visatos kilmę žmonės mąstydavo jau senovėje. Teologai manė, kad ją prieš kelis tūkstančius metų sukūrė Dievas. Bet archeologiniai ir paleontologiniai radiniai įrodo, kad Žemei ir gyvybei joje - milijonai metų. Matyt, daug arčiau tiesos buvo Aristotelis, tvirtinęs, kad visata neturi nei pradžios, nei pabaigos ir egzistuos amžinai...

Ilgą laiką visata buvo laikoma statiška ir nekintama, bet 1929 m. amerikietis astronomas Edvinas Hablas (Edwin Hubble) nustatė, kad ji nuolatos plečiasi. Vadinasi, ji egzistavo ne visada, o atsirado vykstant kažkokiems procesams. Taip gimė Didžiojo sprogimo, kuris prieš milijardus metų sukūrė žvaigždes ir galaktikas, teorija. Bet jei iki Didžiojo sprogimo nieko nebuvo, dėl kokių priežasčių jis įvyko? 1960 m. fizikas Džonas Vileris (John Wheeler) sukūrė „pulsuojančios visatos“ teoriją. Pagal ją visata ne kartą plėtėsi ir vėl susitraukdavo, t.y. tokių Didžiųjų sprogimų buvo ne vienas. Pagal dar vieną teoriją turėjo egzistuoti „protovisata“: iš pradžių turėjo atsirasti medžiaga, o paskui jau nugriaudėjo Didysis sprogimas. Ir dar yra visatos atsiradimo iš kvantinių putų, kurias veikia energijos virpesiai, hipotezė. „Putodami“ kvantiniai burbulai išsipučia ir gimsta nauji pasauliai. Bet tai ir vėl nepaaiškina pagrindinio klausimo: kas buvo iki kokios nors medžiagos susidarymo?

Mokslo paradoksą pabandė išspręsti žinomi astrofizikai Džeimsas Hartlas (James Hartle) ir Stivenas Hokingas (Steven Hawking), 1983 m. pasiūlę dar vieną teoriją. Pagal ją visata neturi ribų ir jos struktūros pagrindas yra vadinamoji bangų funkcija, lemianti įvairias medžiagos dalelių kvantines būsenas. Dėl to tampa įmanomas daugybės paralelinių visatų egzistavimas su skirtingais fizikinių konstantų rinkiniais.

Nefizinis pasaulis

Pagrindinis visų mokslinių visatos formavimo modelių trūkumas yra tas, kad iki šiol jie buvo grindžiami vadinamuoju fizinio pasaulio paveikslu. Bet juk gali egzistuoti ir kiti pasauliai! Pasauliai, kuriuose fizikos dėsniai neveikia. Mes įpratome, kad mus supa medžiaga - objektyvi tikrovė, kurią jaučiame pojūčiais. O juk pojūčiai - kiekvienam savo, individualūs! Ir vėl prisiminkime Platoną, kuris manė, kad yra idėjų pasaulis, o medžiaga - viso labo tų idėjų projekcija... Štai ir priartėjome prie svarbiausio: mus supa visai ne materija, o idėjos, vaizdai!

Patyrinėkime autizmo fenomeną. Gimdamas vaikas aplinkinį pasaulį suvokia būtent vaizdais ir pojūčiais, o ne kaip objektų visumą. Laikui bėgant jis mokosi pasaulį matyti kaip bendrą vaizdą, nustatyti įvairių daiktų ir sąvokų ryšį. O autistai geba jausti tikrovę, bet nemoka jos analizuoti. Užtat jie geba įsisavinti didžiulį kiekį „pirminės“ informacijos, o tai yra neprieinama daugumai iš mūsų. Pavyzdžiui, švedė autistė Airisė Johanson (Iris Johansson), sugebėjusi prisitaikyti „normaliame“ pasaulyje ir net įgyti pedagogės ir psichologės profesiją, jaučia vadinamąją „gyvybinę energiją“. Vaikystėje, gyvendama valstiečių šeimoje, kuri augino karves, ji visada matydavo, kuris veršelis neišgyvens. Jaunystėje Airisė dirbo kirpykloje ir šukuodama moteris išmoko atkurti klienčių energijos potencialą, jei šis būdavo išsekęs. Klientės išeidavo iš kirpyklos jausdamos neįprastą jėgų antplūdį. Dėl to Airisė tapo labai populiaria meistre. Paprasti žmonės tokių stebuklų daryti nesugeba.

Iliuzijos įrodymai

O kaipgi magija ir religija? Rytų filosofai yra įsitikinę, kad materialusis pasaulis - iliuzija. Senovės slavai pasaulį dalijo į medžiagos, dvasių ir Aukščiausiojo Prado, valdančio tikrovę, pasaulį. O ką, jei tam tikrais ritualais galima veikti tikrovę? Bet kuris ekstrasensas pasakys, kad nužiūrint arba žmogų gydant netradiciniais būdais veikiama energijos lygmeniu. Bet konkretaus mechanizmo, kas tuo momentu vyksta, jums nepaaiškins net garsiausias magas. Jis tik žino, kad norint gauti tam tikrą rezultatą reikia atlikti tam tikrą ritualą. Magas dirba su idėjomis, o ne su pasaulio fiziniu paveikslu. Kaip idėjas priversti dirbti mums? Pirmiausia reikia priimti faktą, kad egzistuoja paralelinės tikrovės, kurių, ko gera, yra be galo daug. Ir jos ne kažkur „ten“, o aplink mus. Tik mes nepastebime „perėjimo“ iš vienos tikrovės į kitą proceso. Arba pastebime, bet vertiname tai kaip stebuklą. Tarkime, koks nors daiktas dingo ir vėl atsirado. Matydami ką nors neįprasta, mes iškart tai vertiname kaip haliucinaciją, nors veikiausiai mums pavyko žvilgtelėti į vieną iš daugybės paralelinių pasaulių. Mes esame pratę tikrovę priimti kaip kažką pastovaus ir sureguliuoto, bet žmonės, patyrę tam tikrus smegenų pažeidimus, geba jį matyti tokį, koks jis yra iš tikro, o aplinkiniai tai paprastai vertina kaip kliedesius, suteikiančius pretekstą sukioti pirštą ties smilkiniu.

Materializacijos fenomenas

Kadaise garsus fizikas, kvantinės mechanikos specialistas Hju Everetas (Hugh Everett) iškėlė hipotezę, kad bet kuri mintis arba veiksmas suteikia galimybę rinktis, o pasirinkimas formuoja vadinamąją tikrovę. Kartu „nerealizuoti“ variantai tarsi lygiagrečiai egzistuoja toliau. Pavyzdžiui, jūs važiuojate vienu keliu, patenkate į spūstį ir pavėluojate į pokalbį dėl darbo ir dėl to jo negaunate. Važiuojate kitu - atvykstate laiku ir pokalbis praeina sėkmingai. Ar galima „pereiti“ iš vieno daugybės tikrovių „atsišakojimo“ į kitą? Štai tą mes ir darome, bandydami susitvarkyti gyvenimą. Labai gerai tai iliustravo V.Zelandas serijoje knygų „Tikrovės transerfingas“. Jis aiškina, kodėl stiprūs troškimai dažnai neišsipildo. Jei ko nors labai stipriai trokštame, atsiranda perteklinis potencialas, ir tikrovė pradeda atkurti pusiausvyrą. Ne veltui yra sakoma: „Nori pajuokinti Dievą - papasakok jam apie savo planus“.

Materija prieš chaosą

Bet kam gi tada reikalinga objektyvi tikrovė? Ar ne geriau gyventi iliuzijų pasaulyje, jei jomis galima manipuliuoti kaip nori? Mat materialus pasaulis - tai tam tikra apsauga nuo chaoso. Įsivaizduokite, kad esate mažytėje salelėje vidury vandenyno. Jūs bent jau jaučiate žemę po kojomis, o jei pulsite į bangas, jos jus nuneš nežinia kur. Greičiausiai kadaise žmonės išties matė pasaulį tokį chaotišką, koks jis yra iš tikrųjų. Ir patys sukūrė vadinamąją fizinę tikrovę, norėdami išvengti nepageidautinų metamorfozių. Iš esmės tokia teorija paaiškina viską: ir NSO, ir vaiduoklių pasirodymą, ir telepatiją, ir aiškiaregystę... Juk „tikrajame“ pasaulyje nėra ribų, jame gali vykti viskas. Bet jei mūsų pasaulis yra iliuzija, turėtų būti kažkoks jį sukūręs pradas. Čia ir slypi Dievo paslaptis. Jei visa tai iš tiesų yra taip, kas gi sukūrė jį patį? Vargu ar atsiras bent vienas mokslininkas arba filosofas, kuris pajėgtų atsakyti į šį klausimą, nes mūsų ribota sąmonė greičiausiai tiesiog nepajėgtų suprasti atsakymo.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“