Netikėti susitikimai. "Broliai dvyniai"

Tačiau mano panašumas į gerai žinomą, garsų kolegą, pasirodo, kitų žmonių akyse yra realus. Nors aš pats nematau didelio vizualinio panašumo - nebent akiniai.

O juk daugelis žmonių turi savo antrininką. Vieną dieną paskaičiavau, kad mane palaikė daktaru Jonu Sąlyga apie dešimt kartų!

Dauguma moterys. Ir tik vieną kartą - vyras.

Įdomesnius epizodus prisiminsiu. Švenčiant vienos ligoninės jubiliejų Muzikiniame teatre, buvo daug svečių, kurie sakė sveikinimo kalbas. Po to visi persikėlė į teatro holą prie baro. Prasidėjo linksmoji dalis. Kolegos vaišinosi šampanu, brendžiu.

Užgrojo muzika, kai kas išėjo į aikštelę šokti.

Netikėtai išgirdau kvietimą šokiui ir aš: "Galima jus pakviesti, daktare?"

Atsisukęs pamačiau žinomo žmogaus žmoną. "Taip", - linktelėjau ir nuėjau kartu šokti.

Moteris iš karto pradėjo nuo komplimentų: "Kokia jūsų vadovaujama ligoninė patraukli. Švaru skyriuose, šviesu. Personalas dėmesingas. Jūsų dėka įsteigtas profesionalus kardiochirurgijos skyrius ir t. t."

Iš pradžių dėl šio netikėto man žeriamų pagyrų škvalo sutrikau. Tačiau atsitokėjau ir pagalvojau, kad būtų negerai taip "įsijautusią" moterį staiga pertraukti. Todėl tylėdamas šokau toliau. Ir tik jai baigus kalbą, paklausiau: "Jūs turbūt galvojate, kad aš Jonas Sąlyga?"

"O ką - jūs ne", - su siaubo išraiška veide atšokdama nuo manęs paklausė ji.

"Deja, ne," - atsakiau.

Kita situacija buvo, kai dirbau jūriniame kelte gydytoju. Šeštadieniais kompanijos administracija sugalvojo pramoginius reisus iki Rusijos buvusio uždaro miesto Baltijsko. Kompanijos tuo metu švęsdavo savo gimtadienius ir pan.

Vieno tokio reiso metu išėjau ant denio pakvėpuoti grynu oru. Ten lauko kavinėje stovėjo staliukai, žmonės šventė.

Staiga prie manęs priėjo vyriškis ir pakvietė prisijungti. Vyras paaiškino, kad švenčia žmonos 50-metį, o žmona, pamačiusi mane, įsigeidė, kad vyras užsakytų porą dainų jos garbei. O aš, "Jonas Sąlyga", turėčiau jas atlikti! Žmona esą dažnai mato mane dainuojant per TV pageidavimų koncertus.

Mane tai, žinoma, pralinksmino. Aš prisėdau prie jų stalo, pasivaišinau ir pasakiau, kad dainuoju tuomet, kai pakankamai išgeriu! Jie puolė man pilti dar stikliuką. Aš, žinoma, prieštaravau, nes buvau darbe.

Tačiau jubiliatė neatstojo. Vis reikalavo, kad vyras užsakytų keletą dainų. Matydamas, kad kompanija jau truputį "dopinguota", pasikviečiau jubiliatės vyrą į šoną ir griežtai paaiškinau, kad aš taip pat gydytojas - bet ne tas, kuriuo mane laiko!

Tuomet vyras šiek tiek prablaivėjo ir tarė: "A...prisiminiau. Jūs irgi kartais kalbate per TV ir vedate radijo laidas!" Taip pagaliau išsiaiškinome, kas yra kas.

Trečioji istorija nutiko sugedus mano vaizdo grotuvui. Nunešiau jį į remonto dirbtuvę. Meistras, apžiūrėjęs aparatą, pasiūlė palikti pataisymui ir ėmėsi išrašinėti kvitą. Nustebau, kad neklausia mano pavardės. Bet jis elgėsi taip, tarsi šimtą metų mane pažinotų!

Pagalvojau: gal buvęs pacientas. Nemažai metų juk dirbau praktikinį darbą. Bet, gavęs kvitą su J. Sąlygos pavarde, pradėjau garsiai juoktis. Pasakau: "Gal geriau sąskaitą į ligoninę atsiųskite?" Jis labai nustebo. Tuomet teko paaiškinti, kad aš ne Sąlyga...

Kitais atvejais tiesiog trumpai atsakydavau. Kažkur ėjau Poilsio gatvės rajone (ten anksčiau gyveno J. Sąlygos tėvai). Moteris praeidama šaukia: "Sveikas, Jonai!"

"Tai kad aš ne Jonas", - sušukau.

Įdomūs tie "sumaišymai". Įdomu, ar buvo nors vienas priešingas atvejis? Daktaras Jonas Sąlyga kol kas man dar nėra papasakojęs...