Net neįtartumėte, iš kur atsiranda žodžiai

Kodėl maudymosi kostiumas vadinasi „bikinis“?

Plaukioti mėgsta daugelis merginų ir moterų. Vienos tai daro vilkėdamos uždaro tipo maudymosi kostiumus, kitos - dviejų dalių, smarkiai apnuoginančius kūną. O atsirado tokie maudymukai palyginti neseniai.

Maudymosi kostiumo istorijoje svarbus vaidmuo tenka Ramiajame vandenyne išsidėsčiusioms Maršalo saloms. Ir visai ne todėl, kad ten šilta kone kiaurus metus. Vienoje salelėje 1946 m. liepos 1 d. amerikiečiai susprogdino atominę bombą. Naujo moteriško paplūdimio kostiumo išradėjas paryžietis Luji Rearas (Louis Reard) savo kūrinį pavadino šio mažyčio sausumos plotelio vandenyno vidury vardu - dėl reklamos. Luji Rearas nebuvo modeliuotojas, jis buvo inžinierius ir drabužių kūrimu užsiimdavo laisvalaikiu. Bet naujasis maudymosi kostiumas atnešė jam negirdėtą, iš pradžių skandalingą šlovę. Italijoje ir Ispanijoje L.Rearo gaminys buvo uždraustas, grasinant baudžiamuoju persekiojimu. Tik kai su jo maudymukais pradėjo viešai rodytis kino žvaigždės, naujovė užkariavo visą pasaulį. Tiesa, pamiršome nurodyti salos, kurioje JAV įvykdė sprogdinimą, koordinates: 11 laipsnių 35 minutės šiaurės platumos, 165 laipsniai 25 minutės rytų ilgumos. O jos pavadinimas - Bikinis.

Iš kur kilo žodis „apelsinas“

Daugelis labai mėgsta apelsinus, o kai kurie - net labiau už obuolius. Ir kaip galima lyginti taurų citrusinį vaisių su kokiu nors „antaniniu“! O juk iki XVI a. europiečiai išvis nebuvo girdėję apie apelsinus. Vėliau portugalai jūrų keliautojai iš Rytų šalių atvežė šių skanių oranžinių rutulių. Ir pradėjo juos pardavinėti kaimynams. Tie, aišku, klausinėjo: „Iš kurgi tie obuoliai?“, juk pagal formą vaisius išties panašus į obuolį. Prekiautojai sąžiningai atsakydavo: „Iš Kinijos obuoliukai, kiniški!“ Appel - olandiškai „obuolys“ + sien (Sina - Kinija), t.y. kiniški obuoliai. Taip ir liko.

Žodžio „bistro“ kilmė

Be restoranų bohemos atstovai mėgsta lankytis bistro. Kai 1814 m. gegužę rusų kariuomenė įžengė į Paryžių, jokių bistro ten dar nebuvo. Kavinių buvo, restoranų buvo, o bistro - nė vieno. Caksi kanopomis kazokų žirgai Paryžiaus grindiniu, raiteliai nušoka, užsuka į kavinę. Kazokai skuba: reikalų daug, o laiko - maža. Štai jie ir skubina padavėją: „Greitai! Greitai! (rus. „bystro“) Tas, aišku, stengiasi suktis greičiau, vis dėlto nugalėtojus aptarnauja. Netrukus žodis tapo įprastas prancūzų ausiai, jie tik pakeitė kirčio vietą, kaip jiems patogiau, ir raidę „ы“ į - „i“. Tad kavinės, kuriose galima greitai užkąsti, imtos vadinti bistro. Nuo tada jos taip ir vadinamos visame pasaulyje. Prancūziškai... o gal rusiškai... nebesuprasi.

Iš kur atsirado žodis „bohema“?

Daugelis, ypač damos, labai mėgsta bohemos atstovus. Bet taip buvo ne visada. Iki 1845 m. damos ypatingo prielankumo bohemos atstovams nejautė, nes linksmo ir nepriklausomo būdo ir nevaržomai gyvenantys dailininkai, rašytojai, artistai taip vadinami nebuvo. Nors jų, aišku, buvo. Pavyzdžiui, Paryžiuje jie pamėgo Lotynų kvartalą. Buržua tenykščius gyventojus paniekinamai vadino „čigonais“. Vieno Lotynų kvartalo namo paskutiniajame aukšte gyveno du bičiuliai: Eženas Potjė (Eugene Pottier), būsimasis „Internacionalo“ autorius, ir Anri Miuržė (Henri Murger), žurnalistas. Kartą kažkokiame bulvariniame leidinėlyje jam buvo pasiūlyta parašyti seriją pasakojimų apie Lotynų kvartalo gyventojus. Apybraižas, pradėtas spausdinti 1845 m. kovo 1-ąją, A.Miuržė pavadino „Čigonų gyvenimo scenos“. „Čigonas“ prancūziškai - „bohemien“. Nuo tada A.Miuržė pavardė nugrimzdo į užmarštį, o bohemos atstovai tapo damų numylėtiniais.

Kibernetika susijusi su irklavimu

Nepagalvokite, kad jus kažkas nori apkvailinti, - iš tikrųjų tai yra tiesa. Daugelio sporto šakų kilmė yra susijusi su kasdiene mūsų tolimų protėvių veikla - medžiokle, žvejyba ir, aišku, karyba. Senovės Graikijoje egzistavo nenugalimi kariniai laivai - trieros, kuriuos irkluodavo vergai, kiekviename laive - kelios dešimtys. Irkluotojus reikėjo prižiūrėti, juk tam, kad triera plauktų tolygiai, visi turėjo dirbti ritmingai! Buvo net nustatytas privalomas greitis - 22 yriai per minutę. Juos skaičiavo prižiūrėtojas su rimbu. Vos tik kuris nors uždelsdavo, rimbas būdavo paleidžiamas į darbą. Juk vienam irkluotojui sutrikdžius ritmą, laivo greitis sulėtės. Ant kiekvieno vergo kaklo kabojo grandinėlė su medine „kriauše“. Jeigu nubaustasis irkluotojas imdavo dejuoti, prižiūrėtojas užkimšdavo jam burną šiuo kriaušės formos kamšalu, kad šis nekeltų panikos ir netrukdytų kitiems klausytis skaičiuojamo irklavimo takto. Laivo valdytojas - taip vadinosi prižiūrėtojas. Graikiškai - kibernetos. Bet kodėl Norbertas Vineris (Norbert Wiener) naująjį mokslą pavadino prižiūrėtojo vardu? Ne, ne prižiūrėtojo, o valdytojo! Kibernetika - tai valdymo menas.

Iš kur atsirado žodis „labirintas’?

Kaip pasakoja senovės graikų mitas, niekas negalėjo gyvas išeiti iš karaliaus Mino rūmų-spąstų, kurių painiuose koridoriuose gyveno pusiau jautis, pusiau žmogus Minotauras. Miesto gyventojai kasmet jam paaukodavo septynis berniukus ir septynias mergaites. O Tesėjas susikovė su Minotauru, jį nugalėjo ir ištrūko iš painių ir klaidžių rūmų, kurie mituose buvo vadinami Labirintu. Ilgai buvo manoma, kad jie yra prasimanyti, bet XX a. pradžioje archeologai kasinėdami juos atrado. Tačiau tuo metu, kai Labirintas buvo atrastas, šis žodis seniai buvo tapęs bendriniu: jau senovės graikų istorikai labirintais vadino klaidžiai išdėstytas patalpas, o dabar kalbame ir apie „minčių labirintus“, ir „jausmų labirintus“.

Etjenas Siluetas

XVIII a. viduryje Prancūziją valdė Liudvikas XV. Karaliaus rūmai maudėsi prabangoje, ir iždas dėl to greitai ištuštėjo. Tada karalius paskyrė naują finansų kontrolierių, žmogų kuklų ir nepaperkamą. Jaunasis reformatorius panaikino visas privilegijas, pasiūlė riboti rūmų išlaidas. Iš pradžių tai visiems labai patiko. O paskui... Kur linksmi pokyliai ir karnavalai? Kur puotos ir šventės? Etjenas Siluetas (Etienne de Silhouette) - taip vadinosi finansų kontrolierius - tapo pašaipų objektu. Net naujai atsiradusį meno žanrą, vienspalvio daikto atvaizdą kitos spalvos fone, Paryžiaus aštrialiežuviai pavadino Silueto vardu. Atseit skurdžių ir gobšuolių menas.

Fiasko ir butelis

 

Kai šuolininkas į aukštį neperšoka kartelės, stajeris nebaigia distancijos, sunkiaatletis neatplėšia štangos nuo pakylos, komentatoriai sako, kad jie patyrė fiasko - triuškinamą nesėkmę. Žodis „fiasko“ yra itališkas, o reiškia jis didelį butelį. Kaip butelis yra susijęs su pralaimėjimu? Ne, visai ne taip, kaip galbūt pamanėte. XIX a. garsus Florencijos komikas Biankonelis publikai visada pasirodydavo, rankose laikydamas kokį nors daiktą - skrybėlę, lazdelę, knygą. Kartą jis suvaidino scenelę, rankose laikydamas butelį. Publika tylėjo. Komikas iškrėtė kažkokį pokštą. Jokios reakcijos. Pamatęs, kad salė jo kategoriškai nepriima, artistas trenkė butelį į grindis ir sušuko: „Prasmek tu skradžiai, fiasko!“ Nuo tada žodis „fiasko“, reiškiantis „nesėkmę“, paplito visame pasaulyje.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“