Neįtikėtina: brolius Lavrinovičius supainioja net jų žmonos

39–erių krepšininkai nebeatsiejami nuo Lietuvos sporto pasaulio. Kiekvienas krepšinio gerbėjas puikiai atsimena geriausius brolių pasirodymus ir nekantriai gaudo kiekvieną žinią apie juos, rašoma pranešime spaudai.

Nieko keisto – juk broliai Lavrinovičiai garsėja ne tik taikliais metimais, bet ir aštriais liežuviais, tuo laidos žiūrovai turės puikią galimybę dar kartą įsitikinti. Broliai nevengia patraukti vienas kito per dantį – akivaizdu, kad jie puikiai „susižaidę“ ne tik aikštelėje, bet ir gyvenime.

Laidos herojai tvirtina, kad gerbėjai juos skiria. „Krepšinio gerbėjai mus skiria iš žaidimo manieros. Taip, jis gerai žaidžia, o aš grybauju“, juokauja Kšyštofas, pripažindamas, kad svetimi žmonės iš karto klausia, kaip juos atskirti.

„Nesame tokie jau identiški, kad neįmanoma būtų atskirti“, pastebi vienas, o kitas tuojau pat priduria: brolis panašus į mamą, o jis pats – į tėvą.

Laidos vedėja K. Rimienė pasmalsaus, ar žmonos juos atskiria, tad Kšyštofas papasakos nuotaikingą istoriją, kaip sykį žmona parduotuvėje netyčia paėmė už rankos jo brolį, kuris suprato, jog kažkas ne taip tik tuomet, kai išgirdo iš paskos einančiųjų juoką. Į aukštaūgius aplinkinių dėmesys krypsta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Kinijoje, Japonijoje prie brolių nusidriekdavo eilės norinčių kartu nusifotografuoti, anot jų, tekdavo net bėgti nuo tokio dėmesio.

Dviese sunkumus ištverti lengviau Linksmos istorijos, nutinkančios dėl jų panašumo, lydi brolius nuo vaikystės. Mokykloje jiedu buvo įsigudrinę keistis – vienas eidavo atsiskaityti už kitą, mokytojai nieko neįtardavo, tai tęsėsi tol, kol jų neišdavė bendramokslis.

Mokykloje jie nebuvo pirmūnai, tačiau šiemet baigs magistratūros studijas, kurios jiems neblogai sekasi.

Dėstytojai, pasak brolių, manė, kad jie tiesiog krepšininkai, bet, pasirodė, kad jie dar ir pavyzdingi studentai.

Esame įpratę, kad dvyniai rengiami identiškai, ne išimtis ir Lavrinovičiai, kuriuos nuo mažens rengdavo vienodai. Anais laikais tėvams nebuvo galimybių rinkti skirtingus rūbus, juolab, kad viskas buvo deficitas.

„Žinoma, draugai juokaudavo, kad esame kaip iš inkubatoriaus, bet mums tai buvo nė motais“, – teigia Kšyštofas ir atskleidžia, kad didžioji problema buvo... batai, juk jau 15 metų sulaukusių brolių pėda buvo 49 dydžio. Ilgas rankas ir kojas broliai mano paveldėję iš savo proprosenelio, kurio ūgis siekė net 2 metrus 20 centimetrų.

Kai jis atsisėsdavo ant arklio – kojomis žemę pasiekdavo, pasakoja broliai. Kiek tiesos šiose istorijose – sunku pasakyti, tačiau visi Lavrinovičių giminės vyrai – aukštaūgiai.

Krepšinį jie pradėjo žaisti gana vėlai – 13 metų. Iš pradžių krepšinio mokykla broliams nepatiko, nes nesisekdavo, skaudindavo ir aplinkinių patyčios dėl akcento, tačiau visa tai nesunkiai ištvėrė, nes visą laiką buvo kartu.

„Mūsų tėvas labai norėjo, kad būtume sportininkai, nesvarbu, krepšininkai ar lengvaatlečiai. Išbandėme visas sporto šakas, išbandėme turbūt daugiau negu jų yra“, – šmaikštauja vienas brolių.