Mūsų smegenys mažėja. Ar tampame kvailesni?

Nuo tada žmogaus smegenys pradėjo trauktis: lyginant su kromanjoniečiais, mes jų turime apie 10 proc. mažiau. Tai apytiksliai teniso kamuoliuko dydžio skirtumas.

Ekspertai nesutaria, ką ši tendencija reiškia. Yra galvojančių, kad žmogaus, kaip rūšies, protiniai gebėjimai silpsta. JAV Misūrio universiteto psichologijos prof. Davidas Geary argumentuoja, kad žmonių bendruomenei augant ir tampant vis sudėtingesnei, atskiriems individams nebereikia tiek daug sumanumo išgyventi ir daugintis.

Tačiau ne visi mokslininkai yra tokie pesimistiški. Kalifornijos Duke universiteto Smegenų mokslų instituto antropologė Briana Hare laikosi nuomonės, kad mažėjančios smegenys suteikia pranašumų.

„Mažesnės smegenys – ženklas, kad [evoliucija] renkasi mažesnį agresyvumą, – sako ji. – Kitaip tariant, didėja tolerancija.“

B. Hare teigimu, kai laukiniai gyvūnai karta po kartos tampa vis draugiškesni žmogui, juos galima laikyti prijaukintais. Įdomu tai, kad įvairioms prijaukintoms rūšims išsivysto ir panašios fizinės savybės, tarp jų – lengvesnis skeletas, plokštesnė kakta ir mažesnės smegenys.

Antropologė tyrinėja šimpanzes ir joms artimus bonobus. Abi rūšys iš genetinės pusės yra labai panašios į žmones, tačiau fiziškai skiriasi. Bonobai turi mažesnes smegenis nei šimpanzės – ir yra gerokai švelnesnio būdo.

Tiek bonobai, tiek šimpanzės sugeba spręsti galvosūkius, tačiau šimpanzės yra daug mažiau linkusios tai daryti, jeigu prireikia komandinio darbo. Bonobai – priešingai.

„Jeigu stinga maisto ir reikia juo dalintis, [bonobai] gali išspręsti problemą, – pasakoja B. Hare. – Šimpanzės tokiu atveju tiesiog atsisako bendradarbiauti. Jos nesugeba išspręsti problemos, net jeigu žino, kaip.“

Tiesa, mokslininkė sutinka, kad mažėjančios žmogaus smegenys gali reikšti ir menkėjančius protinius gabumus, tačiau jai svarbiau tai, ką šie pokyčiai pasako apie žmogaus prigimtį. Antropologės nuomone, geriau pažinodami savo tamsiąsias puses, mes galime rasti daugiau būdų joms apeiti.