Mūsų augalai laiko valstybės pamatus

Saugoti reikia ne tik mūsų senolių augintus gyvulius, paukščius, šunis, bites. Ne mažiau svarbu saugoti lietuviškus augalus. Ypač kai klimatas tampa toks permainingas ir vis mažiau nuspėjamas. Lietuvį maitinusius augalus reikia saugoti ne tik dėl žinojimo, kaip jie atrodė prieš daugelį metų, bet ir todėl, kad kada nors nereikėtų selekcinio darbo pradėti nuo nulio. Ši užduotis valstybėje patikėta Augalų genų bankui. Genų banke saugomos liaudies selekcininkų ir mokslininkų išvestos augalų sėklos, jam pavesta koordinuoti genetinių išteklių išsaugojimo ir tyrimo darbus mokslo įstaigose ir gamtos tyrimų centruose.

Anot Augalų genų banko direktoriaus Bronislovo Gelvonauskio, viena kita veislė per ilgą laiką gal ir yra prarasta, bet reikia džiaugtis, kad iš esmės lietuviškosios augalijos, maitinusios mūsų protėvius per šimtmečius, pavyzdžiai išliko ir yra akylai prižiūrimi.

- Kokia yra Augalų genų banko paskirtis? Kaip sprendžiama, ką saugoti? - klausėme Augalų genų banko direktoriaus Bronislovo GELVONAUSKIO.

- Pagrindinė augalų genų banko paskirtis - išsaugoti lietuviškos kilmės augalų genetinius išteklius. Kad valstybė neprarastų, kas per šimtmečius jos teritorijoje žmonių sukurta, kažkas turi rūpintis. Ar tai būtų seniai augintos augalų veislės, ar, vykdant selekcines programas, senųjų veislių pagrindu mokslininkų išvesta. Kiekviena šalis turi panašias įstaigas ir savo genetinius išteklius tausoja. Tarkim, ‘Lietuvos pepiną’ ar ‘Lietuvos alyvinio’ obuolių veisles gali auginti daug kas, bet jų kilmė yra Lietuvoje, todėl mes patys jų išsaugojimu turime rūpintis. Kitoms šalims rūpi savi ištekliai. Pagrindiniai kriterijai - kad tai būtų vietinės kilmės, nesvarbu, ar liaudies selekcijos atrinktos veislės, kurioms yra po šimtą ir daugiau metų, ar naujos, sukurtos mūsų selekcininkų įvairiose mokslo įstaigose. Selekcinės programos ir toliau vykdomos. Vyksta javų ir kviečių, miežių, vejos, pašarinių žolių, sodo augalų, daržovių selekcija. Ne taip paprasta su įvežtomis augalų, javų veislėmis. Niekas negali būti garantuotas, kad ta veislė pas mus pritaps ir puikiai jausis. Dažnai taip nebūna. Jeigu danas vykdo selekciją savo klimato sąlygomis, ten išvesti augalai ir geriausiai jaučiasi. Plastiškesnės, ne tokios jautrios pasikeitusioms klimato sąlygoms veislės gal ir pritaps pas mus, bet vis tiek Lietuvoje išvesti augalai yra patikimesni ir niekuo nenusileidžia derlingiausioms kitų šalių veislėms.

- Jūsų paminėto senovinio ‘Lietuvos pepino’ naujuose soduose turbūt nelabai kur rasi?

- Turbūt kad ne. Medelynai daugina naujesnes veisles, žmonės jas ir perka. Nors kai kurie jau pradeda vertinti senąsias veisles, ‘Rudens dryžuotąjį’, kitaip grapšteinu vadinamą, ‘Antaninį’. Populiarusis ‘Auksis’ taip pat yra lietuviška veislė, išvesta Sodininkystės ir daržininkystės institute. Jis yra kolekcijose saugomas. Ir ne tik kolekcijose. Veisliniuose soduose ‘Auksis’ yra viena mėgstamiausių obelų veislių. Iš istorinių šaltinių galima spręsti, kad lietuviai nuo seno mokėjo skiepyti ir augino kultūrinių veislių vaismedžius.

- Ar augalai, kuriuos dabar auginame ir kurie yra saugomi genų banke, pritaps po daugelio metų dėl klimato kaitos?

- Yra ta problema diskutuojama visuomenėje, kuri užsiima genetinių išteklių apsauga. Daromos preliminarios išvados, kad gali reikėti kitų veislių, jeigu Lietuvoje klimatas dar labiau atšiltų. Kita vertus, lietuviškos kilmės veislės yra gana adaptyvios ir jų neturėtų išstumti iš pietų ateinančios veislės. Ir mūsų mokslininkai nesėdi rankų sudėję - vykdomos įvairių augalų selekcinės programos, išvedamos naujos veislės. Sunku pasakyti, koks tas klimatas bus ateityje, gal dabar yra šiltėjimo banga, o ateityje vėl sugrįš mūsų platumoms būdingas klimatas. Keleri metai prieš tai, kai žiemos pasitaikė atšiauresnės, parodė, kad pasikliauti pietesniuose kraštuose auginamais žiemkenčiais gana rizikinga. Nemažai iš svetur atvežtų javų ūkininkų laukuose iššalo.

- Kodėl senosios lietuviškų javų veislės buvo išstumtos?

- Viena iš priežasčių - derlingumas. Senosios veislės, palyginti su tomis, kurios dabar auginamos, yra gal net perpus mažiau derlingos. Ūkininkai siekia pelno ir per įvairias kampanijas įsiveža produktyvesnių, daugiausia danų ar vokiečių, javų veislių.

- Kur yra randama senovinių vaismedžių rūšių? Gal paminėtumėte daugiau lietuviškų vaismedžių veislių?

- Lietuvos periferijoje, senuose soduose, apleistose sodybose yra išlikusių nemažai senųjų veislių vaismedžių. Dar galima rasti ir prieš karą sodintų. Sodininkystės instituto mokslininkai jau keletą metų važinėja į mažiau rekultivuotus regionus, ieško senų sodų, ima vaismedžių ūglius. Juos įskiepija ir augina bandymų laukuose. Jeigu nežinoma, kokia tai veislė, ji identifikuojama. Gal ne visas iš rastųjų pavyks nustatyti, bet dalį tai tikrai. Rudenį, kai vaisiai sunokę, tai lengviau padaryti. Senuose soduose daugiausia randama obelų, kriaušių - šiek tiek, kaulavaisių - labai mažai. Daugiausia senų sodų išlikę Dzūkijoje, šiek tiek - Aukštaitijoje.

Iš senų obelų veislių išlikęs ‘Rudens dryžuotasis’, ‘Lietuvos pepinas’, ‘Antaninis’, ‘Baltasis alyvinis’, ‘Beržininkų ananasas’, ‘Sierinka’ ir kitos. Vyšnių - ‘Žagarvyšnė’, ‘Vietinė rūgščioji’. Slyvos gana jautrios šalčiams, todėl nebuvo labai paplitusios. Populiariausia vietinių slyvų veislė - ‘Vietinė geltonoji’, kriaušių - ‘Vandenė’, ‘Citrininė’, ‘Vasarinė sviestinė’. Jos yra saugomos Sodininkystės ir daržininkystės instituto lauko kolekcijose. Kolekcijose yra visos senosios lietuviškų vaismedžių veislės. Pačios populiariausios dauginamos medelynuose. Nedidele apimtimi, bet galima senųjų veislių vaismedžių rasti mugėse. Vis dėlto mugėse vyrauja įvežtinės naujesnės veislės iš Lenkijos, Baltarusijos, Vokietijos, Rusijos, Ukrainos. Nors ir yra abejojančių, kad galima nusipirkti ne tą veislę, kuri pateikiama, tai atsitiktinumas. Visi, kurie turi medelynus ir verčiasi vaismedžių pardavinėjimu, yra gana patikimi. Galioja gana griežta tvarka, kiekviena veislė privalo turėti pasą. Augintojus kontroliuoja Valstybinė tarnyba - Augalų karantino skyrius.

- Kuo senieji vaismedžiai skiriasi nuo dabar pamėgtų?

- Senųjų vaisių skonis gal kiek kuklesnis negu šiuolaikinių vaisių, gal jie daugiau rūgštūs. Prieškario medelynų įvairovė, palyginti su šia diena, nebuvo tokia didelė, bet lietuviški vaismedžiai turi neabejotinų pranašumų. Jie ne taip greitai pasensta, atsparesni ligoms, ištvermingesni permainingoms žiemoms, prisitaikę prie mūsų dirvožemio. Jeigu obelys vieną ar du šimtmečius auginamos, taigi yra patyrusios įvairių žiemų, pavasarių, vasarų, ir išliko, vadinasi, jos turi vertę. Jas svarbu išlaikyti kaip donorus, išvedant naujas veisles.

- Kaip saugomi genetiniai sėklų ištekliai?

- Sėklos saugomos šaldikliuose, -18, -20 laipsnių temperatūroje. Jos yra lėtai išdžiovinamos, uždaromos hermetiniuose aliuminio folijos paketuose ir dedamos į šaldiklius. Sėklų daigumas tikrinamas kas 5-10 metų. Jeigu daigumas sumažėja 15 ir daugiau procentų, pavyzdys pasėjamas iš naujo, sėklos surenkamos ir vėl padedamos į saugyklą toliau saugoti. Iš viso nacionaliniame genetinių išteklių sąraše kartu su sėklomis ir lauke auginamomis kolekcijomis yra saugoma apie 4200 pavyzdžių. Vien sėklų pavyzdžių mūsų saugyklose yra apie 3100. Turime kviečių, avižų veislių, kurios buvo išvestos prieš Antrąjį pasaulinį karą. Seniausios javų veislės mūsų saugyklose yra vasariniai miežiai ‘Auksiniai’, ‘Dotnuvos ketureiliai’. Jos turi didelę genetinę vertę dėl atsparumo ligoms arba besikeičiančio klimato sąlygoms. Ir niekas negali pasakyti, kada jų gali prireikti. Pasaulyje yra tendencija rinkti ir saugoti genetinius tradicinių augalų natūralioje gamtoje pavyzdžius. Tai gali sau leisti dideli bankai, kurie turi tam išteklių. Pas mus žoliniai augalai būtų dobilai, kad keičiantis klimato sąlygoms turėtume kuo didesnę jų įvairovę, kuri praverstų kuriant naujas veisles.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“