Musės pasaulį regi sulėtintą keturis kartus

Skirtingos gyvūnų rūšys laiką suvokia labai skirtingai, o tai susiję su gyvūno dydžiu ir medžiagų apykaitos sparta.

Mažesni gyvūnai (pvz., vabzdžiai) regi gerokai labiau sulėtintą pasaulio vaizdą nei mes.

Tyrėjai pamėgino įvertinti gyvūnų gebėjimą pajusti (pamatyti) itin greitai mirksinčios švieselės užgesimus. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Animal Behavior“.

Kritinis blyksnių susiliejimo dažnis – momentas, kurį pasiekus atrodo, kad mirksėjimai susilieja į vieną ištisą, nepertraukiamą švytėjimą.

Tada atrodo, kad šviesa spindi nepertraukiamai. Toks dažnis yra puikus laikos suvokimo indikatorius.

Atlikus eksperimentus su įvairiais gyvūnais (tyrimo metu buvo ištirta daugiau kaip 30 rūšių, tarp kurių – graužikai, unguriai, driežai, viščiukai, balandžiai, šunys, katės ir vėžliai), paaiškėjo, kad šis fenomenas susijęs su gyvūno dydžiu.

„Mirksinčios šviesos eksperimentus su įvairiausiais gyvūnais yra atlikę daugybė mokslininkų, – pasakoja Dublino Trinity koledžo tyrėjas Andrew Jacksonas. – Kai kurie gyvūnai suvokia labai trumpas pauzes tarp blykstelėjimų, kiti – gerokai ilgesnes.

Įdomiausia tai, kad egzistuoja didžiulis skirtumas tarp to, kaip pauzes tarp blykstelėjimų suvokia dideli ir maži gyvūnai. Pasirodo, mažiukai pasaulį regi gerokai sulėtintą.

Musė mato realaus pasaulio vaizdą, kuris yra sulėtintas 4 kartus. Taip veikia psichinis musės aplinkos suvokimo aparatas.“

Panašu, kad šis efektas gali būti susijęs su kitu fenomenu – senstant atrodo, kad laikas bėga greičiau. Tai patvirtino ir A. Jacksonas.

Jis nusprendė atlikti tyrimą atkreipęs dėmesį, kad maži vaikai, regis, visados kažkur skuba.

„Norisi manyti, kad vaikams (panašiai kaip ir musėms) laikas slenka lėčiau nei suaugėliams, ir aptikome keletą požymių, kad taip gali būti iš tiesų, – tvirtina tyrimo autorius. – Iš eksperimentų su žmonėmis rezultatų paaiškėjo, kad blyksnių susiliejimo dažnis susijęs su subjektyviu asmens laiko suvokimu, kuris su amžiumi kinta.

Vaikų laiko suvokimo procesai yra neabejotinai spartesni.“

„Turėti akis, kurios smegenims atnaujintą informaciją siunčia gerokai sparčiau nei tai daro mūsų akys, būtų beprasmiška ir nevertinga, jei smegenys nesugebėtų tos informacijos apdoroti analogiškai sparčiai.

Ką tai reiškia? Tai labai daug pasako apie mažųjų gyvūnų smegenis.

Galbūt musės nėra ypatingos mąstytojos, bet užtat sprendimus jos moka priima žaibiškai“, – reziumuoja tyrime taip pat dalyvavęs Šv. Andrejaus universiteto (Škotija) profesorius Graeme`as Ruxtonas.