Mila Jovovič norėtų pabūti namų šeimininke

Jūros vandens spalvos akys, plati šypsena, kunkuliuojanti energija, draugiškumas ir emocijų jūra - gražioji Mila Jovovič (Milla Jovovich, 36 m.) yra tiesiog puiki pašnekovė. Lietuvoje rodomas naujausias jos darbas - filmas "Absoliutus blogis: atpildas". Atnešęs jai šlovę, meilę ir šeimą. Mat gražioji aktorė su "Absoliutaus blogio" režisieriumi Polu Andersonu (Paul Anderson, 47 m.), vėliau tapusiu jos vyru, susipažino prieš dešimt metų filmuojant pirmąjį "Absoliutaus blogio" filmą.

- Mila, jūsų dukrai jau ketveri - ar ji nebijo zombių, su kuriais jos mama štai jau dešimt metų kaunasi ekrane?

- Ever - tipiškas filmavimo aikštelės vaikas. Moka tylėti, kai tėtis pasako: "Kamera! Motoras!", ir prasižioja tik išgirdusi: "Nufilmuota!" Ji tikriausiai vienintelis vaikas pasaulyje, kuris visiškai nebijo kokių nors zombių. Jai nepaprastai patinka sukaliotis grimo kambaryje, žiūrėti, kaip grimuojami visi mūsų aktoriai "zombiai". Bėgioja jiems iš paskos, gaudo ir bando išgąsdinti! Bet tai nekeista, juk patys sakėte - jos mamytė nuolatos kariauja su zombiais! O svarbiausia - visada juos nugali!

- Daugelis mano, kad vaidinti veiksmo filmuose - nedidelis aktorės nuopelnas...

- Iš tiesų dauguma žmonių pažįsta mane tik iš "Penktojo elemento". "Žanos d'Ark" ir "Absoliutus blogis". O tai, kad filmavausi daugybėje mažo biudžeto nepriklausomų projektų, mažai ką jaudina. Bet galiu tiksliai pasakyti, kad vargu ar kada nors suvaidinsiu romantinėje komedijoje. O nepriklausomuose filmuose galiu vaidinti iki gyvenimo galo, kiek tik norite. Net jeigu pusė jų taip ir nepasieks žiūrovų, kaip gana dažnai būna. Ir žinote ką? Fizinė įtampa ir nuovargis - tai viena, o štai kai visiškai išsisemi emociškai, kaip, pavyzdžiui, filmuose "Stounas" arba "Aukso dulkės" - tai visiškai kas kita. Pareini namo po filmavimo ir apskritai nesusigaudai, kur esi. Siaubingai sunku ir skausminga. Taigi visiškai nesigailiu, kad vaidinu supermoteris. O dar man tuose filmuose teko pašaudyti iš tikro šautuvo! Įsivaizduokite, aš puiki šaulė, ne prastesnė už vyrus. Atvirai kalbant, kartais pagalvoju, ar namo rūsyje neįsirengus tiro. Štai kur galėčiau išsikrauti! O ir šiaip, būtų šaunu, jeigu kartais ateitų pasaulio pabaiga. Aš juk esu viena iš tų keistuolių, kurie amžinai bijo visokių ten apokalipsių. O šiaip galėčiau pasirūpinti šeima, jei kas - išlįsti į viršų paieškoti maisto, na, ir papildyti šovinių atsargas (juokiasi).

- Ir vis dėlto, svarbiausia, kas jums atsitiko per šį laiką - susitikimas su būsimu vyru, filmų serijos "Absoliutus blogis" režisieriumi, prodiuseriu ir scenaristu Polu Andersonu (Paul Anderson)...

- Taip, mums su Polu šie filmai - labai asmeniška istorija. Mes susipažinome 2002 m. kuriant pirmąjį filmą, susilaukėme vaiko, susituokėme ir esame laimingi kartu. Mūsų ilgametė kova su zombiais ne tik suteikė galimybę dalyvauti tame pačiame kūrybiniame procese, bet ir puikiai gyventi materialiai. Be to, mes abu jaučiame tokį malonumą kurdami "Absoliutaus blogio" fantastinį pasaulį, kad namuose vienas nuo kito nepavargstame, netampome vienas kito nervų.

- Tikriausiai kartu su juo ir scenarijus rašote?

- Ne, ką jūs! Scenaristais, tarp jų savo vyru, žaviuosi ne mažiau kaip režisieriais. Neįsivaizduoju, kaip galima dirbti tokį darbą. Reikia pasakyti, kad mūsų su Polu santykių sėkmės pagrindas yra abipusiška pagarba. Ir mes nuostabiai suprantame vienas kitą.

- Kelias "Absoliutais blogio" scenas filmavote Maskvoje. Kieno tai buvo idėja - jūsų?

- Apskritai Polas jau filmuodamas "Muškietininkus" užsidegė nufilmuoti sceną Maskvos metro ir Raudonojoje aikštėje. Lyg ir pavyko. Mums buvo maloniai leista tai daryti, kelioms valandoms uždarius Raudonąją aikštę ir vieną stotį. O paskui jau Toronto studijoje įrengėme "Maskvos" dekoracijas. Aš labai džiaugiuosi, man visada norisi į filmus įterpti ką nors rusiško.

- Mila, juk jūs vis dar kai kada dalyvaujate madų peržiūrose, tai yra, šiame versle esate dar paklausi...

- Man nelieka daug laiko šiam darbui. Kadaise baisiai pykdavau, apie save girdėdama: "Buvusi modelis, tapusi aktore". Dabar net juokinga. Iš tiesų merginos modeliai, sugebėjusios peržengti 25 metų ribą ir likti paklausios, yra daug įdomesnės už pradedančiąsias. Daugybė gražučių veidų šmėkšteli ir dingsta, tik kai kurie lieka ilgam. Man pasisekė - aš priklausau antrajai kategorijai. Madingų prekių gamintojai dabar pageidauja ant blizgių žurnalų viršelių matyti ne šiaip gražuoles modelius, o gražuoles ir protinguoles kaip Keitė Vinslet (Kate Winslet),
Keitė Blanšet (Cate Blanchett) arba Hilari Svonk (Hilary Swank).

- O jūs ar visada buvote tokia atletiška, ar tik filmuodamasi veiksmo filmuose tapote sportininke?

- Aš visada atrodžiau atletiška, nors ir nebuvau sportininkė. Dėl labai paprastos priežasties - mano figūra kaip 15 metų paauglio. Visiškai nėra krūtinės! (Juokiasi.) O sportuoti, beje, nekenčiu. Bet jeigu reikia pasiruošti, treniruojuosi nepavargdama. Moku susitelkti. Manau, kad svarbiausia, norint įgauti pasitikėjimo savimi - tai drausmė. Reikia atrasti savo gyvenimo aistrą ir drausmingai ja užsiiminėti. Juk tik pasitikint savimi galima pajusti tikrą malonumą, jaustis karaliene.

- Kartą užsiminėte, kad norite truputį atsikvėpti, laiką skirti namams ir šeimai. Tiesa?

- Noriu. Kai Ever eina į parengiamąją mokyklą, ryte ją nuvedu ir bėgu į savo studiją muzikuoti. Vakare paguldau dukrą miegoti ir vėl einu į studiją. Juolab vyras visada dirba iki nakties, tiksliau, iki ryto - anksčiau trijų negula. Todėl gali prižiūrėti Ever. Mano mama, jo mama ir sesuo dažnai nakvoja pas mus. Muzika - mano aistra ir amžina meilė. Noriu įrašyti kelias naujas dainas, atiduosiu jas diskžokėjams, žiūrėsime, kas iš to išeis. Dar norėčiau imti piešimo pamokas, labai mėgstu piešti. Svajoju pastudijuoti meno istoriją. Vaikščioti į paskaitas pati ir vedžiotis dukrą. Noriu pabūti namų šeimininke, aišku, privilegijuota. Bendravimas su dukra, muzika, piešimas - būtų puiku pagyventi taip bent metus.

- Ar norėtumėt, kad dukra - ji tikra gražuolė - pasektų jūsų pėdomis?

- Ne, nė už ką. Aš kadaise, būdama paauglė, mamai sukėliau daugybę problemų ir nemalonumų, ir dėl to labai gailiuosi. Nuo vaikystės daug dirbau, uždirbdavau pinigus ir dėl to, kaip įsivaizdavau, buvau ypatinga. Jei mama, tarkime, prašydavo mane susitvarkyti kambarį, aš maištaudavau - kodėl turiu ką nors daryti po darbo dienos? Kodėl apskritai turiu jos klausyti? Gyventi čia, o ne ten, kur užsimanysiu? Gerti ir valgyti tai, ko noriu, susitikinėti, su kuo noriu, ir taip toliau. Todėl tiksliai žinau: mūsų dukra niekada nebus žvaigždė - ta prasme, kad vaikystėje ir jaunystėje neuždirbinės pinigų aktorės ir modelio darbu. Niekada. Gyventi po vienu stogu su 15-mete dukra, uždirbančia daug pinigų - ačiū, nereikia. Mano dukrytė bus normalus vaikas, ir kai jai bus 15, aš, kaip ir anksčiau, spręsiu, kiek pinigų jai duoti smulkioms išlaidoms.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "TV Publika"