Migruojantiems paukščiams dangaus platybė - sava

Svarbu išlikti

Matydami rudenėjantį dangų ir jį raižančius paukščių pulkus, kaskart susimąstome apie slėpiningus gamtos dėsnius. Tačiau paukščių migracijos reiškinys - jokia mistika, jis paremtas natūraliais poreikiais. Tiesiog atsiradus naujų jauniklių jų buvimo teritorijoje išauga ir maisto poreikis. Senieji paukščiai po perėjimo, šėrimosi sezono būna labai išvargę, jiems gyvybiškai būtina atkurti energijos išteklius. O šie sparčiai senka vėstant orams.

Prastėjant oro sąlygoms mažėja ir maisto. Sparnuočiams tampa sudėtingiau pasigauti vabzdžių, kitokio laimikio. Į tai jie reaguoja keisdami teritoriją, palankesnių gyvenimo sąlygų ieškojimas - pagrindinis paukščių išlikimo rodiklis.

Biologinis kompasas

Paukščių sugebėjimas orientuotis žmonėms vis dar kelia nuostabą. Traukiantys jų būriai dieną orientuojasi pagal Saulę, o naktį - pagal žvaigždes. Kitaip nei kai kuriems žinduoliams, paukščiams labai svarbus regėjimas, nes jų pagrindiniai orientyrai - Saulė, žvaigždės, Mėnulis. Be to, sparnuočiai yra apdovanoti ir kitomis juslėmis, kurios ir šiandien mokslininkams tebėra neįminta mįslė. Viena aišku - paukščiai turi savotišką biologinį kompasą, leidžiantį justi Žemės rutulio magnetinį lauką.

Visgi yra nemažai trukdžių, dėl kurių paukščių orientacija sutrinka, pavyzdžiui, kai jie patenka į radarų ar radijo stočių veikimo lauką. Paukščių orientacijai toks pat žalingas ir šalto oro poveikis.

Keliauja ne visi

Kai kurios paukščių rūšys prisitaikė žiemoti. Jei rūšis mažai migruoja, vadinasi, jos prisitaikymas prie aplinkos yra gerokai tobulesnis nei tų, kurios migruoja daugiau. Labiausiai prisitaikę tie paukščiai, kurie peri žiemojimo vietose. Svarbiausia - maisto šaltinis, jeigu maisto sąlygos paukščiui išgyventi yra geros, toks paukštis nesunkiai ir žiemoja.

Iš miško - į miestą

Yra nemažai paukščių, kurie žiemą iš miškų, krūmynų, laukų keliasi gyventi į žmogaus valdomą erdvę. Žiemą gyvenvietėse, kaimuose, miestuose padaugėja varnų, zylių, startų ir kt.

Pastebėta, kad paukščiai, nakvojantys miestuose, anksčiau pradeda ieškoti lesalo, taip yra dėl gatvių apšvietimo, mat pailgėja šviesusis paros laikas. Nemažai paukščių žūva dėl žmogaus įsikišimo į natūralų jų gyvenimo ritmą.

Nuolat maitindami paukštį, jį pripratiname prie tokio "režimo", ir sparnuotis gali neskubėti traukti į šiltuosius kraštus. Nutraukus maitinimą jis nugaišta, nes nebesugeba susirasti maisto. Paprastai tokie paukščiai su savais gentainiais net neišskrenda.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"