"Meilė - gyvybės šaltinis..."

"Kas yra meilė? Hmmm... Žinau tiek, kad reikia mylėti ilgai ilgai. Mamos turi tėčius mylėti... O aš - juos. Užaugusi ir kitus mylėsiu... Bet dar nežinau, ką. Štai Valentino diena yra labai graži šventė. Tada reikia tą, kurį myli, pabučiuoti! Ir dar - širdutę užklijuoti: nesvarbu kur. Aš irgi būtinai užklijuosiu. Savo tėčiui ir mamai. Galbūt ir kam nors iš darželio..."

Martyna: "Negalima tėveliams trukdyti"

"Ech, nežinau, kas ta meilė... Suprantu, kad yra toks dalykas, bet ką jis reiškia, sunku pasakyti... Svarbiausia - nelįsti, kur nereikia. Jeigu tėtis ir mama nori pabūti vieni, vaikai neturi trukdyti... Kartais pagalvoju apie savo šeimą, kokia ji bus, kai užaugsiu. Būtinai turėsiu vaikų, bet tik dukrytę. Nenoriu berniuko, nes jie mušasi, būna blogi. O mano vyras turi būti geras. Noriu, kad negertų alaus. Ir kad nupirktų visko, ko vaikai norės. Aš tai viską pirksiu. Ką darysiu, jei nebus pinigų? Kaip tai ką - nueisiu ir pasiimsiu iš bankomato..."

Aistė: "Kažkur yra man skirtas žmogus"

"Visi meilę patiria - nemanau, kad yra žemėje žmogus, kuris nieko nemyli. Ne, dar nė karto nebuvau įsimylėjusi... Būna, kad patinka koks nors vaikinas, bet ne daugiau. Viskas dar prieš akis! Dažniausiai patraukia išvaizda, elgesys. Sutinku tokių, į kuriuos neįmanoma žiūrėti, o kiti - labai mieli. Nemėgstu šiurkščių žmonių: vaikinas turi būti draugiškas. Niekada negalvojau, koks bus mano mylimas žmogus... Kaip bus, taip bus. Kiek žinau, visos panelės išsirenka tokius vyrus, kurie yra panašūs į jų tėčius. Ir aš norėčiau tokio vyro kaip tėtis. Jis labai "fainas", visą laiką linksmas.
Aišku, tikiu, kad kažkur yra man skirtas žmogus. Tačiau jo reikia gerai paieškoti. Arba dažnai jis būna čia pat, labai arti, bet tu jo nematai... Ar pamilčiau negražų, bet turtingą? Reikia ne į pinigus žiūrėti. Jeigu tas žmogus nuoširdžiai myli, aišku, kad ir aš pamilčiau. Svarbu, kad šeimoje būtų romantikos. Negerai, kai po kelerių metų santuokos vyras grįžta namo pavargęs ir išsikrauna ant žmonos. Man nepatinka pikti žmonės. Meilėje labai svarbus atvirumas. Kad galima pamilti iš pirmo žvilgsnio, netikiu. Reikia žmogų pažinti. Nemanau, kad būna šitaip: sutikau gatvėj, pamilau ir dabar einu iš proto...
Tiesą sako, kad bėgant metams meilė keičiasi. Pavyzdžiui, mokydamasi penktoje klasėje buvau vieną nusižiūrėjusi, o dabar jis man toks baisus atrodo... Nesuprantu, kaip galėjo patikti."

Vita: "Tai varomoji gyvenimo jėga"

"Meilė yra pats stipriausias žmogaus jausmas. Tačiau meilė įmanoma tik tada, kai savo mylimą žmogų visapusiškai pažįstame. Kai žinome visus jo charakterio bruožus, ne tik gerąsias savybes, bet ir ydas. Ir jei mums tas žmogus vis tiek reikalingas, jei be jo negalime gyventi, vadinasi, mylime. Meilę sudaro daug jausmų - pavyzdžiui, atsakomybės jausmas, noras tuo žmogumi rūpintis, netgi noras būti geresniam, ko nors pasiekti, kad įrodytum savo vertę mylimam žmogui. Meilė suteikia žmogui sparnus ir dažnai paverčia neįmanomus dalykus įmanomais. Žmogus žmogumi yra tik tada, kai myli.
Manau, iš pirmo žvilgsnio galima tik įsimylėti. Tai irgi labai stiprus jausmas, gal net stipresnis už meilę, tačiau trumpalaikis. Tada mylime ne tą sutiktą žmogų, tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o įsivaizduojamą idealą. Įsimylėjimas gali virsti meile, tačiau kelias į tai - kupinas įvairių išbandymų, kuriuos ne visi įsimylėjėliai atlaiko. Pagrindiniai dalykai, reikalingi meilei, mano nuomone, yra abipusė pagarba ir tolerancija."

Ramūnas: "Buvau nusivylęs"

"Visada galvodavau, kad meilė yra labai gražus dalykas, suteikiantis daug malonių akimirkų. Bet kai susidūriau su moterimis, teko ne kartą nusivilti. Pasitiki moterimi, manai, kad myli, bet staiga sužinai, kad ji tau iškrėtė tokį dalyką... Ir meilė dingsta. Buvo metas, kai net galvojau, kad meilės apskritai nėra... Tačiau supratau, kad dėl kelių moterų negalima taip spręsti apie visas.
Mano gyvenime buvo viena didelė meilė. Su mergina draugavome 4,5 metų. Turbūt mus sportas išskyrė, negalėjau jai skirti daug laiko. O gal dar per jaunas buvau. Dabar neturiu širdies draugės, nėra kada - reikia ruoštis olimpiadai.
Kad pamilčiau, man turi patikti žmogaus vidus. Ji neturi būti supergraži, manekenė. Žaviuosi išsilavinusiomis, protingomis, turinčiomis humoro jausmą moterimis. Be to, ji turi būti ištikima."

Gintautas: "Nėra meilės be kančios"

"Kaip jausmingam ir impulsyviam žmogui, meilė man asocijuojasi su saldžiu ir uždegančiu jausmu, kuris pakeičia viso pasaulio aplinkos suvokimą. Atrodo, nuo čia ir prasideda gyvenimas. Tačiau didėjant patirčiai pamatai, kad jausmai - netvarus ir kintantis dalykas, svyruojantis tarp meilės ir neapykantos, ir kad meilė neįmanoma be kančios. Meilė ir kančia - lyg dvi sesutės. Tikra meilė turėtų būti šis tas daug daugiau nei jausmai, kaip tam tikras valios apsisprendimas, kelias, būdas gyventi. Kai pasiklystu ir nebematau jokios meilės niekam, keliauju į vienumą, kur ieškau meilės šaltinio. Jeigu iš jo atsigeriu, vėl galiu gyventi. Tada grįžtu į žmonių tarpą, ir jie vėl sako, kad aš įsimylėjęs...
Pirmoji meilė? Gal skamba neįtikimai, bet pirmąkart įsimylėjau būdamas 3 metų. Puikiai prisimenu, kad tikrai buvau įsimylėjęs. Važiuodavau į kaimą pas senelius. Ji, mano amžiaus mergaitė, vardu Rasa, buvo iš kitos sodybos. Mūsų meilė tęsėsi iki 15 metų. Tada ryšys nutrūko. Dabar apie Rasą žinau tik tiek, kad ji jau seniai ištekėjo, susilaukė vaikų."

Antanas: "Jaučiu jos džiaugsmą ir skausmą"

"Meilė - labai "fainas" dalykas. Kai jaunas buvau, atrodė, kad ir tą, ir aną myliu, bet viskas pasikeitė, kai sutikau savo žmoną Joaną. Tiesa, buvome išsiskyrę, 15 metų gyvenome atskirai. Bet štai jau beveik šešerius metus vėl esame kartu. Visada tik ją mylėjau. Ir tik dabar žinau, kas yra meilė. Anksčiau buvau egoistas: norėjau, kad ji tik man vienam priklausytų, kad daugiau niekas nežiūrėtų į jos kojas... Klydau, taip negalima.
Daug kas man Joanoje patinka. Myliu, nes ji labai moteriška, tvarkinga, švelni. Tikra moteris. Myliu, nes užaugino du mano sūnus, kurie tapo gerais žmonėmis. Kai ji ryte išeina į darbą, jau 11 valandą jai skambinu, nes pasiilgstu. Visada noriu būti kartu! Jei pavyksta rasti laiko, savaitgalį būtinai važiuojame pasivaikščioti prie jūros. Nesvarbu: ar saulė šviečia, ar pūga siaučia. Jaučiu jos džiaugsmą. Taip pat jaučiu jos skausmą, kai blogai jaučiasi. Manau, tai ir yra meilė. Aišku, nėra namų be dūmų... Suprantu, kad jai su manimi būna sunku. Mano sudėtingas charakteris, įskaudinu ją. Tačiau taip atsitinka tikrai ne iš blogos valios."

Nijolė: "Reikia meilę kurstyti!"

Labai gaila, bet apskaičiuota, kad žmogaus gyvenime meilė užima labai mažai vietos. Iš tikrųjų mes arba nemokame jos saugoti, arba nemokame išreikšti. Jaunystėje jeigu meilė ateina, dėl įvairių smulkmenų - dėl buities, charakterių skirtumų - ji dažnai labai greitai dingsta.
Meilėje labai svarbus pasitikėjimas, supratingumas. Turime palaikyti vieni kitus. Ir būtinai reikia rasti laiko pabūti dviese. Nesvarbu, kad yra vaikai, anūkai, buitis; būtina kur nors išeiti, pasišnekėti. Meilę reikia kurstyti. Bet daugelis iš mūsų to nemoka. Ačiū Dievui, mano vyras supranta mane, mano darbą. Aš jį suprantu, užjaučiu, kai jis pavargęs grįžta namo, ir jis taip pat. Svarbu rodyti savo jausmus: mylimam žmogui reikia dėmesio. Retkarčiais būtina ir dovanėlę - nors ir mažytę - padovanoti. Deja, dažniausiai atsipeikėjam tik tada, kai žmogaus netenkame. Nesakom: "Man labai gera, kad esi šalia. Labai tavęs laukiau, kaip gerai, kad sugrįžai". Pagalvojam, bet nepasakom; esame šykštūs. O juk kai ištari tuos lauktus žodžius, kaip sužėri mylimo žmogaus akys..."

Kazimiera: "Senokai bebuvau įsimylėjusi"

"Manau, žmonės meilę patiria skirtingai. Kaip ir tas pats žmogus skirtingais savo gyvenimo laikotarpiais. Meilė - tai stiprus dvasinis, emocinis ir fizinis dviejų žmonių ryšys, potraukis vienas kitam, švelnumas. Brandesniame amžiuje, be viso to, šis jausmas neatsiejamas nuo pagarbos, gerumo. Meilė paprastai suvokiama kaip vyro ir moters tarpusavio jausmas. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje esama, turbūt taip pat meile vadinamų, vienos lyties asmenų ryšių.
Už kokias savybes pamilstu? Dabartiniame mano gyvenimo etape mažesnę reikšmę turi išoriniai kriterijai, t.y. išvaizda; nedaug reiškia ir profesija ar turtinis statusas. Svarbiausia - vyro dvasinės vertybės, patikimumas kaip žmogaus ir kaip vyro, darnus bendravimas be "matavimosi" - kuris iš mūsų svarbesnis. Pagaliau mylimo žmogaus pagal tam tikrus reikalavimus nesumodeliuosi ir per marketingo tarnybas neužsakysi. Susidomėjimą, potraukį, norą būti kartu pajunti širdimi, o atsakomybę dėl pasirinkimo ir kartu dėl savo artimųjų likimo patikrini intuicija, protu. Rizika suklysti vis tiek išlieka. Bet, prisipažįstu, jau senokai buvau įsimylėjusi. Tad gal nevertėtų laikyti manęs šioje srityje gera eksperte..."

Antipas: "Myli gyvenimą - negerk ir nerūkyk"

"Meilė - tai gyvenimas. Kiti pylė sau į gerklę nuodus: gėrė degtinę, rūkė taboką... Man dabar - 106 metai, ir aš, gink Dieve, šito niekada nedariau. Tai yra meilė gyvenimui. Daug žmonių miršta kur kas jaunesni. Mano tėvas taip pat mylėjo gyvenimą: mirė sulaukęs 104 metų. Jis nematė ligoninių, tablečių.
Ką galiu pasakyti apie meilę moteriai? Su žmona gyvenome ilgai. Ji mirė palyginti neseniai, prieš šešerius metus. Ar mylėjau? O kaipgi! Manau, kiekvienas vyras myli savo žmoną, jei jau gyvena kartu. Buvo švelni, tvarkinga. Rūpinosi manim. Ne, niekada nėjau pas kitas - kada gi eisi, jei laiko nėra. Visą laiką dirbom: guldavomės vidurnaktį, o kėlėmės anksti, 5 valandą ryto jau buvom ant kojų. Kuo mane sužavėjo? Turėjo daug pinigų (juokiasi)... Aš irgi girdėjau, kaip žmona, paklausta, kodėl už manęs tekėjo, sakė: "Todėl, kad jis turtingas". Mat turėjau daug žemės - 50 hektarų."

Galina: "Jis padarė mane laimingą"

Keturiasdešimt metų pragyvenau su savo dabartiniu vyru. Ir kiekviena to keturiasdešimtmečio diena mums - lyg šv. Valentino diena... Tai sakau atvirai ir iš visos širdies, be jokio melo. Galbūt todėl taip yra, kad mudu esame labai skirtingi. Aš - labai karšta, o jis - ramaus būdo. Su savo emocijom kartais norėčiau eiti į karą, bet kad prieš mane tvyro rami tyla ir maždaug tokia nuotaika: "Tu kalbėk, kalbėk, kalbėk , - juokiasi. - Na, su kuom tada kariaut - su siena? Be to, taip jau Dievas davė, kad mūsų pažiūros labai panašios. Mums nereikia dviejų televizorių. Žiūrim tas pačias programas.
Tačiau kas yra meilė, sunku pasakyti. Matyt, niekas to pasauly nežino. Aišku, po daugelio kartu nugyventų metų į žodį "meilė" sueina viskas. Meilė - kartu ir prisirišimas, draugystė. Man atrodo, tada myli, kai labai bijai netekti žmogaus... Kalbu apie netektį plačiąja prasme. Kai galėtum atiduoti net savo gyvybę, pasidalinti su juo paskutinėmis svao gyvenimo dienomis. Jei reikėtų vyrui ką nors paaukoti, tarkim, inkstą, net nedvejočiau. Padaryčiau tai be jokių kalbų. O apskritai mane galima pavadinti labai laiminga moterimi. Nes atradau savo žmogų. Mačiau gyvenime visko, patyriau daug skausmo, bet dabar galiu tvirtai pasakyti, kad esu laiminga. Būna, ateini į kapines ir matai: mirė diedukas, o po poros mėnesių, žiūrėk, ir bobutė... Man atrodo, kad ir mūsų gyvenime taip būtų... Vienam be kito neįmanoma gyventi.