"Mažos šalies menininkui reikia stipraus stuburo"

Ketvirtadienį, lapkričio 22 d., 17 val. V. Karčiausko interaktyvi meninė kompozicija iš plieno ir gintaro "AMBER-O", ką tik sugrįžusi iš pasaulinės EXPO parodos, bus pristatyta Klaipėdos "Amberton" viešbutyje.

Kaip "AMBER-O" buvo įvertinta Pietų Korėjoje paprastų žmonių?

Aš manau, kad tos kompozicijos, kurias darau paskutiniaisiais metais, priimamos gerai vien dėl to, kad žmogus tampa jų dalimi. Žmonėms jau yra pabodę pažiūrėti gražią ar negražią skulptūrą, pareikšti savo nuomonę arba nusifotografuoti ir nueiti į šoną. Tad smagu, jog žmonės šalia skulptūrų ir jose gerai jaučiasi.

Jūsų skulptūra "Noriu būti", pristatyta Kinijoje vykusioje tarptautinėje parodoje "EXPO 2010", primena garsųjį Leonardo da Vinčio piešinio Vitruvijaus žmogų. Šioje skulptūroje, iškėlę rankas, pastovėjo daugiau nei 2,5 mln. lankytojų. Kaip jums pavyko prabilti universalia kalba, kurią visi supranta?

Įgijau patirties, kaip kalbėti ta universalia kalba. Idėja gimė iš lietuviško pajautimo, kad žiūrovas gali prie skulptūros prisiliesti, o ji sureaguoja - užsidega, pasisuka, jis pats tą darbą gali keisti savo rankomis, pratęsti autoriaus pamėtėtą mintį. Ir tai žmogui priimtiniau - pasijusti kuriančiu. Be žiūrovų mano kūriniai nėra pilni.

Negalvojau apie Leonardo da Vinčio piešinį, tai paskui žiūrovams kilo tokios asociacijos. Buvo įdomi situacija: aš Šanchajuje dalyvavau dviejose milžiniškose spaudos konferencijose. Pristačiau dar ir kitą projektą - dešimt kartų už "Noriu būti" didesnį. Kai po dvejų metų nuskridau į Pietų Korėją, pamačiau savo skulptūros prototipą. Pamaniau, kad mes, lietuviai, galime kažką sukurti, nes esame tikrai ne prastesni, turime gerų idėjų, kurios pradeda plazdenti vienoje ar kitoje pasaulio šalyje. Gal tik mums trūksta ryžto prisistatyti arba bijome, kad sakys, jog giriamės. Savo idėją reikia apginti krauju. Jeigu jauti, kad ji yra nuostabi, turi pareikalauti, kad netrūktų dėmesio. Jei esi pernelyg kuklus, negali būti menininkas. Aš labai noriu, kad lietuviai menininkai būtų drąsesni.

Kaip sekėsi įgyvendinti projektą "Ecolympic", pasiūlytą Tarptautiniam olimpiniam komitetui Lozanoje? Juk beliko sulaukti Generalinės asamblėjos balsavimo, ir 35-iuose pasaulio miestuose, priėmusiuose olimpines žaidynes, bus atvertas kelias jūsų ir keturių jūsų draugų komandos sumanytiems medžio formos olimpiniams informaciniams centrams.

Svarbiausia pateikti idėją, kad jai būtų pritarta, kad būtų atrinkta. Neeilinis tęstinis projektas neatsiranda per vieną dieną. Įsivaizduokit, kiek reikia pastangų, kad įtikintum. Tai priklauso ir nuo šalies. Lozanoje sakė: "Kaip gaila, kad jūs - tokie mažiukai". Mes buvome pasimetę tarp delegacijų. Tas pats visur, kur atstovaujame Lietuvai. Didžiosiose šalyse puikiai jautiesi, tau padeda, remia, esi globojamas, o mažesnėse šalyse turi turėti labai stiprų stuburą ir ryžtą.

Ką galvojate, iki galo pabaigęs šiuos pasaulio dėmesio sulaukusius darbus, sukurti Lietuvai? Esate prasitaręs, kad ant pastatų stogų iškeltų antenų tankumynus būtų galima paversti meno kūriniais, keičiančiais miesto panoramą.

Daug yra gerų projektų, yra kas veikti gyvenime. Man gaila vėl, kad Lietuva yra mažoka. Netrukus skrisiu į Paryžių su jūsų paminėtu projektu kviečiamas vienos kompanijos. Pažiūrėsim, kaip jie priims idėją.

Kaip jaučiatės pristatytas Meniškos sielos nominacijai?

Manau, kad tai nominacijai pristatytos dviejų skirtingų kategorijų asmenybės: tokios, kurios surengė festivalį, kuris tęsėsi kelias dienas, ir tokios kaip Valentinas Masalskis, kurio darbai turi išliekamąją vertę. Sunku pasakyti, ar vertingesnė skulptūra, kuri garsina Lietuvą, ar vietinės reikšmės festivalis, ar menas, kuris išlieka ilgam. Džiaugčiausi, kad kitais metais kitas klaipėdietis padarytų tai, ko nepadarė Vilniaus ar Baltijos šalių menininkai.

"AMBER-O" jau ketvirtadienį išvys ir klaipėdiečiai.