Margo Robi nori turėti balso teisę

Pradėjo ji, kaip ir daugelis jos kraštiečių aktorių, australietiškame seriale „Kaimynai“. O po to patraukė į Ameriką ir padarė svaiginamą karjerą: šalia Leonardo Dikaprijaus (Leonardo DiCaprio) suvaidino Martino Skorsezės (Martin Scorsese) dramoje „Volstryto vilkas“, hite „Savižudžių būrys“, 2018 m. tik per plauką negavo „Oskaro“ (už pagrindinį vaidmenį filme „Aš esu Tonya“) ir dabar vaidina naujame Kventino Tarantino (Quentin Tarantino) filme - atlieka aktorės Šeron Teit (Sharon Tate), tapusios Č.Mensono gaujos auka, vaidmenį.

- Jūs dabar jau žinote, ką tai reiškia - užsiversti ant savo pečių atsakomybę už filmą, kai jame vaidini pagrindinį vaidmenį...

- Taip, baisoka. Jeigu nors kartą, gavusi pagrindinį vaidmenį, aktorė nesusidoros ir filmas neturės pasisekimo, antro šanso ji negaus, kitaip nei aktoriai. Daugiau niekas Holivude jai neleis vaidinti pagrindinio vaidmens. Aš savo pasiekiau ir man neatrodo gėdinga sutikti vaidinti epizodinius vaidmenis.

Tai visada įdomu ir daug lengviau. Štai naujame filme „Marija, Škotijos karalienė“ aš vaidinu ne Mariją Stiuart, o Elžbietą I. Puikus darbas - ir filmas vadinamas ne mano herojės vardu, ir bus kalbama tik apie tai, koks mano Elžbietos grimas ir keistas perukas (juokiasi).

- Taigi problemų dėl vaidmenų jums nebekyla, bet vis dėlto jūs jau vadovaujate savo prodiusavimo kompanijai... Vadinasi, ambicijos rimtos...

- Noriu rinktis siužetus, kurių pagrindas - herojų moterų istorijos. Dirbu su daug talentingų scenarisčių, noriu pasitelkti ne mažiau talentingas režisieres. Turiu daug draugių, esame tikra moterų gauja ir geriau už kitus žinome, kas gali būti įdomu moteriškai auditorijai, kokios istorijos iš mūsų gyvenimo taip ir prašosi į ekraną.

Gal aš Holivude ir neilgai gyvenu, bet užtektinai prisižiūrėjau, kaip ir kas priima sprendimus. Būtent Holivudas mane pastūmėjo į prodiusavimą. Noriu pati turėti balso teisę, o ne nuolankiai paklusti.

- Gerai, kad jūsų vyras Tomas - verslo partneris, kitaip jam būtų sunku šalia jūsų, Holivudo žvaigždės...

- Visi žino, kad aš nė kiek nepasikeičiau. Kokia buvau, tokia ir likau. Tik apsaugą prisiėjo samdytis dėl kelių pamišusių gerbėjų persekiojimo. Tai nutiko pasirodžius filmui „Savižudžių būrys“. Kažkoks košmaras. Niekada nemaniau, kad teks leisti pinigus savo apsaugos tarnybai. O kurti verslą nėra lengva.

Nuolatinis stresas ir amžinai trūksta laiko, praleidi draugų vestuves ir jų vaikų krikštynas. Bet aš vis tiek laiminga. Net sunku įsivaizduoti, kokį kelią nuėjau nuo dalyvavimo muilo operoje „Kaimynai“ Australijoje iki dabartinės savo padėties ir galimybių.

- Didžia dalimi už savo karjerą turite būti dėkinga M.Skorsezei. Kai jis pasirinko jus L.Dikaprijaus herojaus žmonos vaidmeniui filme „Volstryto vilkas“, M.Skorsezė pasakoja, kad jūs pribloškėte jį jau per pirmąjį susitikimą. O paskui per repeticiją jūs Leo trenkėte tokį skambų antausį, kad filmavimo grupė iš siaubo sustingo, nes antausio scenarijuje nebuvo. Trumpai tariant, jis iki šiol jums gieda ditirambus. Ir vadina aktore, kuriai yra lemta visada visus stebinti ir žavėti...

- Prisimenu mūsų pirmą susitikimą! Martino asistentas mane pasitiko ir palydėjo į kambarį, kur pasodino šalia režisieriaus. Dar ten buvo Stivenas Spilbergas (Steven Spielberg), Danielis Dei Liuisas (Daniel Day-Lewis) ir panašių figūrų. Man atrodė, kad sapnuoju. Mane net apėmė įkyri mintis - tikriausiai visa tai reiškia, kad aš greitai mirsiu, ir dar kaip nors baisiai.

Ir mirtis taps atpildu už tai, kad aš taip greitai ir anksti ištraukiau loterijos bilietą su didžiuliu laimėjimu. Bet, tarp kitko, man buvo nelengva sutikti su Marčio pasiūlymu. Juk Leo filme vaidina realų turtuolį ir pleibojų, o man teko jo antrosios žmonos vaidmuo. Ir aš nesupratau, kaip ta moteris galėjo kentėti tokius dalykus. O man juk reikėjo pamilti savo heroję. Nepaisant nieko.

Trumpai tariant, nuėjau pas Nadin, tikrąją L.Dikaprijaus herojaus prototipo žmoną. Ir paprašiau man papasakoti savą įvykių versiją. Ji nieko neslėpė. Pasakė, kad dėl šliundrų, su kuriomis jos vyras be pabaigos tąsėsi, ji visiškai nepyko. Kad visada žinojo: geresnės už ją jis neras. Tai kodėl ji su juo tada kariavo? Nenorėjo, kad jų vaikų tėvas būtų narkomanas. Ir kad jie gyventų su juo vienuose namuose. Aš pagaliau supratau jos motyvus.

- Filme „Aš esu Tonya“ apie garsiąją amerikietę čiuožėją Tonią Harding jūs ne tik vaidinote pagrindinį vaidmenį, bet ir buvote prodiuserė. Norėjote viską kontroliuoti?

- Aš dar ir penkis mėnesius mokiausi dailiojo čiuožimo! Ledo ritulį žaisti mokėjau, o štai šio meno teko mokytis. Mat kai dar tik ruošiausi į Holivudą, man visi patardavo nesutikti vaidinti pagrindinio herojaus draugužių ir žmonų blondinių, kurių nebuvimo scenarijuje ir siužete niekas iš esmės ir nepastebėtų.

Tad aš atmesdavau ir atmesdavau tokius pasiūlymus, galima sakyti, iš paskutinių jėgų. Na, aišku, išskyrus M.Skorsezės pasiūlymą. O paskui su vyru ir draugais įkūriau savo prodiusavimo kompaniją. O kai man buvo pasiūlytas „Aš esu Tonya“ scenarijus, iškart nusipirkau autorines teises.

- O kodėl būtent ši istorija jus taip sudomino?Pamilote Tonią Harding, nepaisant to, kad ji pasielgė baisiai: ne asmeniškai pati, o jos vyro samdytas banditas sumušė pagrindinę Tonios varžovę 1994 m. JAV čempionate Nensę Kerigan? Iš Tonios, kaip žinoma, buvo atimtas JAV čempionės titulas, ji buvo pašalinta iš Dailiojo čiuožimo federacijos ir teisiama. Visas pasaulis patyrė šoką ir nuo tada ją ir prisimena tik dėl šios istorijos...

- Susidomėjau šia istorija todėl, kad niekas nepasivargino sužinoti, koks buvo jos pačios gyvenimas. Tonia nuolatos kentė prievartą. Vaikystėje ją mušdavo mama, paskui - vyras. Čia ir slypi šio filmo niūri ironija - ji pati nieko nemušė, bet visą gyvenimą buvo mušama. Bet dėl to visiškai niekas nesijaudino!

O čia Nensei vos kartą trinktelėjo, ir visas pasaulis pasipiktino Tonia. Žodžiu, tai buvo neeilinis biografinio filmo scenarijus, kupinas prieštaringumų ir sudėtingumų. Džiaugiuosi, kad mums pavyko nors šiek tiek parodyti šią moterį kitoje šviesoje. Esu laiminga, kad Toniai patiko mūsų darbas. Aš tuo didžiuojuosi.

- Įdomu, o kokia buvo jūsų vaikystė?

- Mano mama, gydytoja fizioterapeutė, yra nuostabus žmogus. Mes anksti likome vieni - keturi vaikai ir mama. Tėvas mus metė. Ir, aišku, man labai norėjosi kitokio gyvenimo. Tokio, kaip, pavyzdžiui, mano bendraklasių, kurie gyveno su abiem tėvais, pasiturimai. Mamai buvo labai sunku.

Todėl ji neretai pratrūkdavo. Pavyzdžiui, jei kuris nors iš mūsų netyčia išliedavo pieną, sakydavo, kad šią savaitę pieno mes nematysim. O draugų namuose galėdavai netyčia sukulti lėkštę ir išgirsdavai: „Nesijaudink! Nusipirksim kitą!“ Man labai norėjosi, kad ir pas mus taip būtų...

Bet, manau, tai geriausias scenarijus, kad vaikas pajustų ir subrandintų tikras ambicijas gyvenime ko nors pasiekti. Keturiolikos metų užsidirbdavau stovėdama prie baro, nors tai ir buvo nelegalu. Kuo tik nesiverčiau!

Banglentes pardavinėjau, sumuštinius gaminau, butus valiau. Kaip sako mano mokyklos draugė Sofija, dabar mano asistentė, visada buvau tikra perėjūnė! Bet mokiausi gerai. Man buvo pranašaujama, kad įstosiu į universitetą. Teisės fakultetą.

Bet aš, prisižiūrėjusi į mamą, kuri visą gyvenimą dirbo nemėgstamą darbą, nutariau tuščiai neleisti pinigų, juolab jų ir nebuvo. Nenorėjau jaunystės skirti tam, kas manęs visiškai nejaudina ir nedomina.

Galop gavau vaidmenį seriale „Kaimynai“, uoliai mokiausi amerikietiškos tarties, atsisakiau pratęsti sutartį ir 2010 m. išskridau į Ameriką. Kur mane ir pakvietė į serialą „Pan American“ apie garsiąją oro bendrovę. Deja, jis nenusisekė. Tačiau mane ten vis tiek pastebėjo. Kaip tik M.Skorsezė.

- Ką gi, jūs nugalėjote, jūsų taktika ir strategija pasiteisino. Vien 2018 metais pasirodė 5 filmai, kuriuose vaidinate. Ir filmuojatės be pertraukos ir mažo, ir didelio biudžeto filmuose. Ar tiesa, kad dar esate ir tatuiruočių salono savininkė?

- Ne. Netiesa! Ta legenda gyvuoja dar nuo Londono laikų, kai gyvenome daug žmonių viename bute. Sugalvojau taisyklę: niekas negali pas mus apsigyventi be „naminės“ tatuiruotės. Susiradau, kas mane išmokė jas daryti. Ir nuo tada į mane amžinai kas nors kreipiasi ir prašo padaryti tatuiruotę.

- Sakykite, ar jūs pažįstate Andželiną Džoli (Angelina Jolie)? Kažkodėl atrodo, kad vaidmenimis Holivude jūs lygiuojatės į ją...

- Taip, aš neseniai su ja susipažinau. Ji tikriausiai nusistebėjo pamačiusi prieš save tokią prakaituojančią ir dūstančią personą! (Juokiasi.) Tai aš taip jaudinausi. Labai norėčiau būti panaši į ją.

Aš ir pati ne prieš tapti pavyzdžiu jaunoms merginoms. Pavyzdžiui, ketinu apsilankyti Australijos mokyklose, pabendrauti su mergaitėmis. Noriu joms pasakyti, kad sėkmė nėra toks jau nepasiekiamas tikslas. Tiesiog reikia atkakliai ir daug dirbti.

Labai daug ir labai atkakliai. O svarbiausia - stipriai norėti sulaukti tos sėkmės. Ir tada būtinai viskas pasiseks.