Logistinė operacija kosmose: prie Žemės atitemps asteroidą?

Pasak JAV gyvenančio Kalifornijos technologijų instituto profesoriaus J. Žmuizdino, šiandien NASA mėgina iš naujo tyrinėti Žemės planetą ir stebėti, kaip keičiasi klimatas. Tačiau mokslininkai neatsisako žvilgterėti ir aukštyn į kitas galaktikas, kur galbūt egzistuoja kitokios gyvos būtybės.

– Jūs esate vyriausiasis inžinierius technologas „Jet Propulsion Laboratory“ (JPL). Iš kitų Lietuvos specialistų teko girdėti, kad būtent šios laboratorijos darbuotojai atlieka juodą darbą (kuria įvairias technologijas, paskui paleidžia jas į kosmosą), o visą šlovę gauna NASA. Ar tai teisybė? Koks Jūsų darbas?

– JPL yra vienas iš dešimt NASA centrų. Čia dirba maždaug 5 tūkst. žmonių. Trečdalis gana gerai išsilavinę, apgynę daktaro disertacijas. JPL – vienas pirmųjų šios srities centrų Amerikoje. 1958 m. JPL sukūrė pirmą Amerikos palydovą „Explorer“ (maždaug metais vėliau negu „Sputnik“). Kai Amerikos valdžia įkūrė NASA, JPL buvo į ją įtrauktas. Taigi galima sakyti, kad JPL egzistavo prieš NASA.

JPL dirba prie įvairių projektų, kuriuos NASA remia, duoda lėšų. Tačiau yra ir kitų centrų, kurie vykdo NASA projektus. Kai JPL vykdo kokį projektą, priklausomai nuo jo pobūdžio, prisideda ir kiti centrai. Nenoriu sakyti, kad JPL atlieka tik juodą darbą, o šlovė atitenka NASA. Taip tikrai nėra. Mes dirbame visi kartu.

– Jūsų pareigos yra kontroliuoti žmones, ar ir pats dirbate prie kokio projekto?

– Mano pareigos JPL žiūrėti į ateitį, galvoti, kokių mums reikės technologijų, kad galėtume vykdyti projektus kitais metais, po penkerių, dešimt arba dar daugiau metų, ir pradėti dirbti, vystyti tas technologijas. Mes turime pinigų ir turime išrinkti projektus, kuriuos vykdysime ateityje.

– Neseniai metų gimtadienį Marse atšventė „Curiosity“. Ar jis pasiekė užsibrėžtus tikslus (kalbu apie gyvybės pėdsakų paieškas), ar dar kažkokie svarbūs darbai šio roboto laukia?

– Kai buvau Lietuvoje 2012 m. lapkritį, sklido gandai, kad „Curiosity“ atrado kažkokią gyvybę. Tačiau aš sakiau „būkite kantrūs, dar ne taip greitai“. Tą patį sakyčiau ir dabar – „būkite kantrūs, mokslinis darbas dar tik prasideda“. „Curiosity“ dar reikės važiuoti į kalną, tyrinėti vieną sluoksnį po kito, sužinoti, kokių medžiagų ten yra, ir iš gautos informacijos bandyti sudėti Marso istoriją. Tai ilgas darbas – užtruks daug metų, kol pasidarys truputį aiškiau. Manau, mes neturėtume laukti labai greitų naujienų. Tačiau po truputį sužinosime vis daugiau. Tikiu, kad tas mokslinis darbas bus įdomus.

– Pavasarį gauti duomenys rodo, kad radiacija Marse labai didelė. Marso atmosfera labai silpna, todėl astronautams ten išgyventi būtų neįmanoma. Jau nekalbu apie pačią kelionę, per kurią radiacija sklistų iš Saulės ir paties kosmoso. Ar Jūsų planuose kalbama, kaip kurti technologijas, kurios apsaugotų žmones nuo radiacijos?

– Kad žmonės šiek tiek ilgiau laiko praleisti Marse negalėtų, jau buvo aišku 1965 m., kai pro Marsą praskrido pirmasis JPL erdvėlaivis „Mariner 4“, kuris ant jo net nenusileido. Šis erdvėlaivis matavo magnetinius laukus, kaip radijo bangos pereina per Marso atmosferą ir koks atmosferos tankis. To projekto vadovas buvo lietuvis Arvydas Kliore. Matavimai parodė, kad Marso atmosferos tankis daug mažesnis, negu buvo galvojama tuo metu (maždaug pusė procento Žemės atmosferos tankio). Tą patį rodo ir vėliausi matavimai.

JPL mes daugiausia dirbame su robotiniais erdvėlaiviais, o su astronautais mažiau. Tačiau mums tenka prisidėti ir prie astronautų. Vienas pavyzdys – dabar Amerikoje kalbama apie projektą siųsti erdvėlaivį į asteroidą, kažkaip jį pagauti ir nusiųsti į Mėnulio orbitą, kad astronautai galėtų ten nukeliauti ir ištirti. Tai buvo sumanyta JPL inžinierių ir mokslininkų ir dabar NASA daug galvoja, kad galbūt reikėtų tokį projektą iš tikrųjų vykdyti.

– Turbūt vis tiek tenka girdėti diskusijų ir nuomonių, ko reikėtų radiacijai mažinti?

– JPL nedaug dirba su tokiomis technologijomis, kuriomis būtų bandoma žmogų apsaugoti nuo radiacijos. Tai labai sunki techninė problema. Aš pats nesu ištyręs to klausimo, bet tie, kurie jį nagrinėjo, sako, kad labai daug kainuoja, reikia labai daug masės, labai daug elektros arba bet ko, ko turi nedaug skrisdamas erdvėje. Taigi kol kas žinome, kaip tą problemą spręsti.

– Prieš porą metų uždaryta JAV programa „Shuttle“, ir kalbama, kad mažinamas finansavimas kosminiams projektams. Kokia NASA ir JPL ateitis? Kokie NASA projektai? Ar tai susiję su kitų gyvybių atradimu kitose planetose, naujų planetų paieška?

– Kol kas klausimas ne tas, kad NASA projektams išleidžia mažiau pinigų, o kokie projektai vykdomi. Dabar labai svarbu klimatas, palydovai, stebintys Žemę, nes būtina suprasti, kaip veikia mūsų klimato sistema. Todėl dabar NASA tai sričiai skiria daugiau pinigų ir truputį sumažina erdvėlaiviams. Mums galbūt ne tiek svarbu, ar NASA išleidžia daugiau pinigų studijuoti kitoms planetoms arba Žemei, bet kad ji pati gerai gyvuoja. Kol kas Amerikos visuomenė, valdžia labai domisi ta sritimi ir gana gerai remia. Kai dėmesį patraukia kita sritis, mes turime būti pasiruošę.

Pvz., minėjote projektus, kai tiriamos egzoplanetos, esančios aplink kitas žvaigždes. Ši sritis darosi vis įdomesnė, nes per praėjusius dešimt ar dvidešimt metų buvo daug naujų išradimų, surasta daug naujų planetų, mes daugiau apie jas sužinojome. Pradedame rasti planetų, kurios galbūt ne taip toli nuo mūsų Žemės. Kyla klausimas, ar tikrai galėtų būti tokia planeta, kaip ir mūsų Žemė, kurioje galbūt yra gyvybė? Kokių stebėjimų reikia norint pasakyti, kad toje planetoje galima gyvybė? Ši sritis labai stiprėja ir gauna labai daug dėmesio ne tik iš mokslininkų, bet ir iš visuomenės. JPL į tai žiūri labai atidžiai ir labai daug dirba: ruošia naujas technologijas, kurios galėtų padėti atlikti tokius darbus.

– Kodėl nežemiškos gyvybės paieška tokia svarbi?

– Manau, kad šiuo klausimu domisi ne tik mokslininkai, bet apskritai visi žmonės. Jei kur nors kitur būtų atrasta gyvybė, tai būtų labai svarbus žmonijos pasiekimas. Jis reikštų, kad Visatoje daug gyvybės, ir pakeistų mūsų nuomonę apie Visatą.

– Gruodį į kosmosą bus paleisti du lietuviški palydovai. Ar tai svarbi Lietuvos mokslo istorijos dalis? Ar vis dėlto čia šiek tiek išpūstas burbulas?

– Reikia nuo kažko pradėti. Labai svarbu ne tik galvoti apie dalykus, bet ir veikti, vykdyti projektus. Svarbu gauti patirties, kaip juos įgyvendinti, nes tada atsiras ir daugiau galimybių atsirasti. Manau, kad mums nereikėtų per daug jaudintis, koks bus mokslinis rezultatas. Svarbiau galvoti, kad tai Lietuvos pradžia toje srityje, kad tai rodys kelią į ateitį, kad bus daugiau projektų ir Lietuva galės labiau prisidėti prie tarptautinio darbo. Ir aš to labai laukiu.