Lobis, sugriovęs amerikiečio gyvenimą

Lobis, sugriovęs amerikiečio gyvenimą

Ši istorija prasidėjo 1857 m. rugsėjo 3-iąją, kai ratinis garlaivis „Centrinė Amerika“ išplaukė iš Panamos Kolono uosto ir pasuko Niujorko link. Dauguma keleivių į jį įsėdo Kalifornijoje. Buvo pats aukso karštinės įkarštis, todėl daugelis vežėsi lagaminus su aukso luitais. Sakvojažą su auksu, kurio vertė - 17,5 tūkst. dolerių, gabenosi net kapitonas. Aukso ieškotojų bagaže buvo ne mažiau kaip trys tonos geltonojo metalo. Dar tiek pat buvo sukrauta į triumą Niujorko bankams - jiems reikėjo lėšų artėjančiam ekonomikos nuosmukiui stabdyti. Buvo kalbama, kad į laivą slapta buvo pakrauta dar 15 tonų aukso armijai finansuoti. Tikslaus krovinio svorio nežino niekas: visi dokumentai buvo sunaikinti per gaisrą, kilusį po žemės drebėjimo San Franciske. Su įgulos nariais laive buvo beveik 600 žmonių. Jie nežinojo, kad plaukia pasitikti savo žūties.

Trečią kelionės dieną kilo audra. Vėjo greitis siekė 47 m/sek. Pro plyšius korpuse į triumą plūstelėjo vanduo. Jis pasiekė mašinų skyrių ir užpylė garo katilų pakuras. Tai buvo katastrofa. Variklis užgeso, o kartu su juo ir siurbliai, pumpavę vandenį. Kapitonas mobilizavo visus sveikus keleivius vyrus. Jie apie 30 valandų kovojo su plūstančiu vandeniu, bet veltui. Be veikiančių siurblių „Centrinės Amerikos“ žūtis buvo tik laiko klausimas.

Likus nedaug laiko iki laivo galo, netoliese jo sustojo dvistiebis burlaivis „Marina“. Jis spėjo priimti šimtą žmonių, tarp jų visus vaikus ir moteris, išskyrus vieną. Po kelių valandų norvegų burlaivis „Elen“ iš jūros ištraukė 50 vyrų, iš paskutiniųjų besilaikančių už laivo nuolaužų. Dar trys išgyvenę keleiviai buvo rasti po 9 dienų - srovė nunešė jų valtelę už 700 km nuo vietos, kurioje laivas nuskendo. Visi likusieji žuvo.

Lobių žemėlapis

XX a. 8-ojo deš. pabaigoje jaunas jūrų inžinierius Tomis Tomsonas neretai konsultuodavo žmones, ieškodavusius senų nuskendusių laivų. Lobių medžiotojų neprofesionalumas jį nuvildavo. „Per operacijas praktiškai nebuvo naudojama technika, jų paieškos būdavo be sistemos“, - aiškino T.Tomsonas. Jis nutarė taip pat išmėginti laimę, bet viską daryti protingai. Jo užsakovai daugiausiai dirbdavo sekliuose vandenyse, o T.Tomsonas tai laikė didele klaida. Visi lengvai pasiekiami laivai, nuskendę netoli kranto, yra seniai apiplėšti. Tikrųjų lobių reikia ieškoti ten, kur kiti nepasiekia. Jo tikslas buvo „Centrinė Amerika“, apie kurios auksinį krovinį sklandė legendos. Niekas nežinojo, kur būtent nuskendo laivas, bet T.Tomsonui tai atrodė pliusas - vadinasi, auksas vis dar guli vandenyno dugne. Jis su pažįstamu geologu Bobu Evansu (Bob Evans) ketverius metus rausėsi archyvuose, po kruopelę rinkdami informaciją apie „Centrinės Amerikos“ likimą. „Mes sudarėme laivo žūties scenarijų, - prisiminė B.Evansas. - Tai buvo grynai matematinis procesas. Kuo kruopščiau tikrinome duomenis, tuo geriau jie atrodė“.

Norvegų burlaivio „Elen“ kapitonas užrašė koordinates vietos, kurioje praėjus 6 valandoms, kai laivas nuskendo, buvo rasta gyvų jo keleivių. Anksčiau už jį, praėjus vos pusantros valandos po katastrofos, pro garlaivio žuvimo vietą nesustodamas praplaukė tik vienas laivas, škuna „Eldoradas“. Šio laivo žurnale buvo rastas kitas koordinačių rinkinys. „Šiuos taškus skyrė beveik 100 kilometrų, - pasakojo B.Evansas. - Net atsižvelgiant į Golfo srovę, nuolaužos per tiek laiko negalėjo nuplaukti taip toli“. Kažkurios iš tų koordinačių buvo neteisingos, bet kurios? T.Tomsonas ir B.Evansas išsiaiškino, kad penki keleiviai iš „Elen“ persėdo į trečiąjį laivą, barką „Saksonija“, plaukiantį į Savanos miestą Džordžijos valstijoje. Lobių ieškotojai susirado senus Savanoje leidžiamų laikraščių komplektus ir rado žinutę apie „Saksonijos“ atvykimą. Joje nurodytos koordinatės patvirtino, kad „Elen“ duomenys buvo teisingi. Sudarius matematinį modelį paaiškėjo tikėtina nuskendusio laivo vieta ir tikimybė, kad tai įvyko būtent ten. Liko nusisamdyti laivą ir jas patikrinti

Nuskendusio laivo paieškos

Paieškoms reikėjo lėšų, bet investuotojų pavyko rasti nesunkiai. Žmones papirkdavo T.Tomsono pedantiškumas. Finansuotojai, kurių atsirado 161, ekspedicijai sudėjo iš viso 12,7 mln. dolerių. Pagal sutarties sąlygas jiems būtų priklausę 2/3 rastojo aukso. Likutį turėjo pasidalyti T.Tomsonas ir jo žmonės. Naudingiausias operacijos dalyvis buvo 40-metis geofizikas Maikas Viljamsonas (Mike Williamson). 9-ojo deš. viduryje jo firma įsigijo unikalų sonarą SeaMARK 1A, galintį skenuoti vandenyną iki 5 km gylio. Be panašios įrangos rasti nuskendusį laivą buvo beveik neįmanoma.

1986 m. vasarą T.Tomsono komanda išplaukė į jūrą. Per 40 dienų laivas turėjo prašukuoti 3,5 tūkst. kv. kilometrų. Matematinis modelis pasirodė esąs teisingas: „Centrinė Amerika“ buvo rasta viename iš tikėtinų rajonų. Laivo liekanos gulėjo už 300 km nuo Pietų Karolinos pakrantės, 2,2 tūkst. metrų gilumoje. Grįžęs iš ekspedicijos, T.Tomsonas kūrė povandeninį robotą, kuris galėtų nusigauti iki aukso ir iškelti jį į paviršių. Kitų metų gegužę robotas buvo išbandytas: pirmą kartą paniręs, jis iškėlė į paviršių keletą gabalų anglies, kuria buvo kūrenamas garlaivis. Nors visi ekspedicijos dalyviai pasirašė konfidencialumo sutartį, konkurentai kažkaip suuodė apie T.Tomsono sėkmę. Jis žinojo, kad jo laivą seka mažiausiai dvi kitos paieškos grupės. Viena iš jų buvo apsiginklavusi ne prasčiau ir galėjo auksą rasti greičiau. Norėdamas apginti radinį, T.Tomsonas kreipėsi į teismą ir pasiekė, kad jam būtų suteikta išskirtinė teisė dirbti vietoje, kur nuskendo laivas.

1988 metais patobulintas T.Tomsono robotas iškėlė į paviršių dvi tonas aukso. Parduodant pagal svorį jis būtų kainavęs ne mažiau kaip 76 mln. dolerių, o atsižvelgus į istorinę vertę - dar daugiau.

Slapstymasis

Anksčiau ar vėliau kiekvienas save gerbiantis lobių medžiotojas susiduria su slapta organizacija, pretenduojančia į jo radinius. Indianai Džonsui prisiėjo turėti reikalų su Kali garbintojais, Larą Kroft persekiojo slapta draugija „Trinity“, o „Assassin‘s Creed“ pagrindinį veikėją - tamplierių ordinas. T.Tomsonas taip pat turėjo priešų: jam trukdė draudikai.

Dalis „Centrinės Amerikos“ krovinio buvo apdrausta Londone ir Niujorke. Atlyginusios nuostolius, draudimo bendrovės tapo teisėtomis dingusio aukso savininkėmis. Jos bandė organizuoti jo paieškas, bet joms nelabai sekėsi. Surasti ir iškelti brangenybes su XIX a. technika buvo neįmanoma. Nors nuo tada praėjo daugiau kaip 130 metų, draudikai nepamiršo, kam priklauso „Centrinės Amerikos“ auksas. Teises į T.Tomsono radinį pareiškė 39 draudimo firmos. Dėl bylinėjimosi jis beveik 10 metų negalėjo nei toliau ieškoti, nei parduoti iškeltojo aukso. Tik 1996 m. teismas nusprendė, kad jo kompanija turi teisę į 92 proc. rastojo turto. 8 procentus gavo draudikai.

2000 m. T.Tomsonui pavyko gauti 50 mln. dolerių už 532 aukso luitus ir tūkstančius monetų iš „Centrinės Amerikos“. Dabar jis galėjo atsiskaityti su investuotojais ir komanda, tačiau jie negavo nė cento. 2005 m. du investuotojai jį padavė į teismą. Po metų prie jų prisijungė devyni darbuotojai, tarp jų M.Viljamsonas.

Jie greitai suprato, kad rasti T.Tomsoną yra ne lengviau negu nuskendusį laivą. Kaip vėliau paaiškėjo, jis persikėlė į Floridą ir pasislėpė: pasirašinėjo svetimu vardu, pasidirbdino dokumentus ir nesinaudojo banko kortelėmis. Jis 6 metus nuomojosi prabangią vilą Viro Bičo miestelyje ir mokėjo už ją pluoštais sudrėkusių šimto dolerių banknotų. 2012 m. teismas išdavė T.Tomsono arešto orderį, tačiau tuo metu jo ir pėdos buvo ataušusios. Drauge su juo dingo jo padėjėja ir meilužė Elison Antekejer (Alison Antekeier). Paliktoje viloje buvo rasta 12 vienkartinių mobiliųjų telefonų, pinigų banderolių su antspaudais „dešimt tūkstančių dolerių“, knyga „Kaip būti nematomam“ ir banko sąskaitos, kurioje buvo milijonas dolerių, išrašas. Šįkart

T.Tomsonas pasislėpė geriau. E.Antekejer užsakė jam viešbučio numerį kurortiniame Boka Ratono mieste. Jie stengėsi rečiau rodytis gatvėje, vaikščiodavo pėsčiomis, važinėjo autobusais ir taksi ir ėmėsi specialių priemonių, kad atsikratytų „uodegų“. „T.Tomsonas buvo labai gudrus - ko gera, jis yra vienas iš protingiausių bėglių, kurio kada nors ieškojo JAV maršalų tarnyba“, - pripažino maršalas Piteris Tobinas (Peter Tobin).

2015 m. sausį E.Antekejer pasekus buvo nustatytas kelias iki viešbučio, kuriame slėpėsi

T.Tomsonas. Abu tą pačią dieną buvo suimti. Numeryje buvo rasti seifai su dviem lagaminais, kuriuose gulėjo 420 tūkst. dolerių, ir dokumentai, liudijantys apie tai, kad T.Tomsonas ir E.Antekejer planavo sprukti iš Jungtinių Valstijų ir prašyti prieglobsčio kitoje šalyje.

Nesantaikos monetos

2019 m. balandį ekspedicijos, kurią organizavo T.Tomsonas, 12 dalyvių ir finansuotojų gavo jiems priklausančių pinigų likutį. Suma pasirodė gerokai mažesnė už tą, kurios jie tikėjosi prieš 30 metų. „Tai buvo puikus nuotykis, tikrai, - sako M.Viljamsonas. - Bet pasekmės, neteisybė... Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi“.

T.Tomsonui problemos dar nesibaigė. Jis nebus išleistas į laisvę, kol neprisipažins, kur paslėpė 500 aukso monetų, kurių vertė - 2 milijonai dolerių. Inžinierius tvirtina, kad seniai persiuntė auksą į užsienį saugoti ir nežino apie tolesnį likimą: 2010 m. internete jis rado žmogų, kuris pažadėjo monetas nuvežti į Belizą. Neva E.Antekejer susitiko su nepažįstamuoju ir perdavė jam 4 ar 5 lagaminus su auksu. Teisėjas atsisakė patikėti šia istorija. T.Tomsonas liko kalėjime ir tikriausiai gailisi, kad įsivėlė į lobių paieškas. „Jeigu jis turėtų galimybę pradėti viską iš naujo, niekada nesiimtų ieškoti aukso, - sako T.Tomsono pusbrolis. - Niekas neatsisakys savo gyvenimo dėl kažko geltono ir sunkaus“.