Lietuvoje švenčiamas Alutinis: 10 faktų apie alų, kurių galbūt nežinojote

Tikėta, kad būtent nuo šio meto nebegalima maudytis upėje ar ežere, net vėžių gaudyti – vyksta ryškūs rudeniniai pokyčiai, skelbiama derliaus pabaiga, pradedama ruoštis žiemai.

Įdomu tai, kad ir alus šiai šventei gamintas kitaip. Paėmus būtent devynias saujas pirmojo pjovimo javų, kiekviena sauja būdavo padalinama į dar tris dalis, tuomet sukuliama ir sumaišoma su miežiais. Visas gamybos procesas primindavo apeigas, diktuojamas Mėnulio kalendoriaus, o ir pačiu gėrimu tuomet vaišinti ne tik artimieji ar draugai, bet ir dievai. Alumi taip buvo apšlakstomi, tarsi pašventinami, namų langai, durys, kampai.

Pasak Lietuvos aludarių gildijos prezidento Sauliaus Galadausko, tokios šventės kaip Alutinis rodo, kad alus anuomet buvo geriamas ne tik pasilinksminimo tikslais. Jau nuo seno žinoma, kad šis gėrimas susijęs ir su įvairiais ritualais. Senovės lietuviai alų gerdavo ir iš ragų ar taurių, apkarstytų brangiaisiais metalais, žalvariniais dirbiniais, išpuošdavo jas mitologiniais simboliais.

Tiesa, į Lietuvą atėjus krikščionybei, Alutinio šventė sutapatinta su šv. Mato varduvėmis ir dabar nebėra tokia populiari, o pramonės revoliucija leido taikyti tokius alaus gamybos būdus, kurie nepriklauso nuo sezono.

„Tradicijas stengiamės tęsti kitais būdais. Didžiausia vertybė gildijos nariui – jo verdamo alaus kokybė ir jos pastovumo užtikrinimas, todėl daug dėmesio skiriame kokybiško salyklo paieškoms, remiame vietinius ūkininkus. Pavyzdžiui, vien gildijai priklausantys nariai per pastarąjį dešimtmetį alaus gamybai sunaudojo 420 tūkst. tonų salyklo. Tai yra daugiau nei pusė milijonų tonų salyklinių miežių, kuriems užauginti reikėjo maždaug 100 tūkst. hektarų pasėlių“, – sako S. Galadauskas.

Lietuviški miežiai naudojami ne tik Lietuvoje išgeriamo alaus virimui – net 600 mln. litrų Lietuvoje pagaminto alaus per pastarąjį dešimtmetį buvo eksportuota, nuo 2010 m. alaus eksportas išaugo net 3 kartus.

Alutinio dienos proga, Lietuvos aludarių gildija dalinasi ir daugiau faktų apie alų, kurių galbūt nežinojote.

10 faktų apie alų, kurių galbūt nežinojote

1. Lietuviškas ir latviškas žodis „alus“, kaip švedų öl, danų ir norvegų øl, suomių olut ir estų õlu ar anglų ale, yra kildinamas iš indoeuropiečių prokalbės žodžio šaknies „alu“.
2. Pagrindinė žaliava alaus gamyboje yra salyklas – tai daiginti grūdai, dažniausiai miežiai, bet gali būti ir kviečiai (kvietiniam alui), ar net avižos ir rugiai.
3. Tamsusis alus gaminamas iš tamsaus karamelinio salyklo, kuriam daiginti miežiai yra džiovinami temperatūroje, siekiančioje net 200 °C. O įprastiniam šviesiam alui miežiai džiovinami palaipsniui keliant temperatūrą nuo 35 °C iki 50 °C ir nuo 60 °C iki 80 °C.
4. Kasmet Lietuvoje išverdamo alaus gamybai reikia beveik dvylikos tūkstančių hektarų salyklinių miežių pasėlių.
5. Anksčiau Lietuvoje alaus kiekiai buvo skaičiuojami kibirais. Ruošiantis šventei, reikiamas alaus kiekis buvo paskaičiuojamas po kibirą žmogui. Taigi, kiek svetelių laukdavo, tiek kibirų alaus išvirdavo. 1 kibiras (12,299 l) = 10 stuopų; 1 stuopa = 1,229 l.
6. Kaip alus buvo vertinamas senovės Lietuvoje, žinome iš „LDK 1592 metų Statuto“. Jo devintas skyrius pavadintas: „Apie medžioklės plotus, girias, avilių medžius, ežerus, bebrynus, apynynus ir sakalų lizdus“.
7. Alaus grynumo įstatymas, gimęs Bavarijos žemėse, šiandien yra laikomas seniausiu galiojančiu maisto įstatymu. 1516 metais kunigaikštis Vilhelmas IV paskelbė įstatymą, kuriuo griežtai apibrėžė, kokios sudedamosios dalys gali būti vartojamos alui gaminti: „Visi alaus gamintojai gali vartoti tik miežių salyklą, apynius ir gėlą vandenį“.
8. Pirminis tokio „grynumo“ įstatymo atsiradimo tikslas buvo apginti duoną, o ne alų. Apriboti alaus ingredientus reikėjo tam, kad aluje būtų uždrausta naudoti tuos grūdus, iš kurių kepama duona, visų pirma – rugius ir kviečius. Miežiai nelabai tiko duonai, todėl jie buvo „rezervuoti“ alaus gamybai.
9. Visiems žinoma sąvoka „medaus mėnuo“ kildinama iš su alumi susijusios tradicijos, atsiradusios dar prieš 4 tūkst. metų Babilone. Anuomet nuotakos tėvas visą mėnesį po vedybų savo žentą turėdavo „vaišinti“ pagal specialų receptą paruoštu „medaus alumi“.
10. 2000 m. pr. Kr. Babilono karalius Hamurabis išleido įstatymą, pagal kurį nekokybišką alų pagaminęs aludaris turėjo būti paskandintas savo paties pagamintame gėrime.